Sunku būtų rasti įmonės vadovą, kuriam vadovavimo laikotarpiu nebūtų tekę priimti sunkių sprendimų santykiuose su darbuotojais, verslo partneriais, valstybės ir savivaldybių įstaigomis ir institucijomis. Dažnu atveju psichologiškai nemalonaus sprendimo priėmimas yra netgi būtina priemonė tam, kad vadovaujama įmonė apskritai išlaikytų galimybę toliau sėkmingai tęsti veiklą bei išvengti galimo nemokumo. Kita vertus, įmonei net ir susidūrus su rimtomis finansinėmis problemomis, dažnas vadovas kaip koks laivo kapitonas bando toliau „vairuoti skęstantį laivą“ vengiant pripažinimo, kad „man nepavyko“. Įprasta, kad vadovai savo vadovaujamų įmonių bankrotą mato tik kaip ultima ratio priemonę bei vertina jį kaip viešą savo nesėkmės pripažinimą arba apskritai nesvarsto tokios galimybės ir net visais įmanomais būdais ginasi, kai dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo į teismą pasikreipia koks nors viltį ir kantrybę praradęs įmonės kreditorius. Tačiau žmogiškas noras išsaugoti įmonės veiklą ir bėgimas nuo nesėkmės pripažinimo gali sukurti įmonės vadovui naujų problemų ir galvos skausmų, tarp kurių – galima įmonės vadovo asmeninė atsakomybė prieš vadovaujamą įmonę ir jos kreditorius už tai, kad laiku nebuvo inicijuota vadovaujamos įmonės bankroto byla.

Įmonės vadovo pareiga atlyginti žalą, atsiradusią dėl Juridinių asmenų nemokumo įstatyme nustatytų pareigų (tame tarpe – pareigos inicijuoti įmonės bankroto procesą) nevykdymo ar netinkamo vykdymo, yra įtvirtinta šio įstatymo 13 str. 1 d., o pati pareiga įmonės vadovui inicijuoti nemokia tapusios vadovaujamos įmonės bankroto procesą yra nustatyta net keliose šio įstatymo nuostatose. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas tokios pareigos įmonės vadovui atsiradimo momentą sieja su įmonės nemokumo atsiradimo momentu: įmonei tapus nemokiai, jos vadovas pagal šio įstatymo 6 str. 2 d. privalo nedelsdamas inicijuoti įmonės bankroto procesą. Visgi šios įstatyme imperatyviai nustatytos pareigos nevykdymas savaime dar nėra pakankamas įmonės vadovo atsakomybei kilti, tam be neteisėtų veiksmų sąlygos turi egzistuoti ir kitos įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygos: žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys bei kaltė.   

Kada įmonė gali būti laikoma nemokia, o vadovas – atsakingu?

Sprendžiant, ar įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus neinicijuodamas įmonės bankroto proceso, yra būtina nustatyti šių dviejų sąlygų egzistavimą: 1) įmonė tapo nemokia, 2) įmonė nemokia tapo vadovaujant būtent tam konkrečiam įmonės vadovui, kuriam yra prašoma taikyti teisinę atsakomybę.

Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 2 str. 7 d. juridinio asmens nemokumą apibrėžia kaip juridinio asmens būseną, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Kaip matyti, juridinio asmens nemokumo sąvoka įstatyme yra apibrėžta pakankamai abstrakčiai bei nepateikia jokių konkrečių kriterijų, kurie leistų įmonės vadovui įvertinti, ar jo vadovaujama įmonė jau laikytina nemokia šio įstatymo prasme, o taip pat – ar jau atsirado jam pareiga inicijuoti tokios įmonės bankroto procesą. Visgi įmonės nemokumą, sukeliantį pareigą inicijuoti įmonės bankroto procesą, reikėtų suprasti kaip tokią įmonės būseną, kai įmonė jau yra susidūrusi su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokios įmonės veiklą. Įmonės negalėjimas laiku vykdyti turtinių prievolių turėtų būti akivaizdus, sistemiškas, tęstinis ir pastovus. Be to, svarbios yra ir įmonės ateities veiklos perspektyvos, realių galimybių atgauti skolas iš įmonės skolininkų buvimas ir kitos aplinkybės. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad išvadą apie tai, jog įmonė iš tikrųjų yra susidūrusi su rimtais finansiniais sunkumais, dėl kurių nebeturėtų būti tęsiama jos veikla, galima daryti tokiu atveju, kai: 1) įmonė apskritai nebevykdo veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria vien tik nuostolius ir nėra realių perspektyvų tokios situacijos pakeisti; 2) įmonė sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) įmonė neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti ir pan. Taigi įmonės vadovas, spręsdamas, ar jam jau atsirado įstatyme nustatyta pareiga inicijuoti įmonės bankroto procesą, neturėtų formaliai vadovautis Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 2 str. 7 d. nustatytu gana neaiškiu juridinio asmens nemokumo apibrėžimu, o turėtų atsižvelgti į realią įmonės finansinę situaciją dabar ir artimiausioje ateityje, kilus abejonių – pasikonsultuoti su profesionaliais teisės patarėjais ir/ar finansininkais.

Kokią žalą gali sukelti nevykdoma pareiga iniciuoti bankroto procesą?

Kai įmonės vadovui atsiranda įstatyme nustatyta pareiga inicijuoti įmonės bankroto procesą, o vadovas šios pareigos nevykdo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio pradedama skaičiuoti įmonei ir jos kreditoriams atsiradusi žala. Žala, atsiradusia dėl pareigos inicijuoti įmonės bankroto procesą nevykdymo, paprastai yra laikomas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti savo kreditoriams. Šis dydis yra lygus skirtumui tarp įmonės skolų tuo metu, kai įmonės vadovui atsirado pareiga inicijuoti įmonės bankroto procesą, ir įmonės skolų apimties to paties vadovo vadovavimo įmonei pabaigoje.

Įmonės vadovui atsakomybė už pareigos inicijuoti įmonės bankroto procesą nevykdymą taikoma tik tuo atveju, jei žala iš tikrųjų atsirado būtent dėl to, jog įmonės vadovas laiku neinicijavo įmonės bankroto proceso ir, jam šią pareigą įvykdžius, žala nebūtų atsiradusi (atitinkamos įmonės skolos nebūtų atsiradusios arba nebūtų padidėjusios). Pareiga įrodyti, kad žala atsirado būtent dėl pareigos inicijuoti įmonės bankroto procesą nevykdymo, o taip pat, kad dėl šios pareigos nevykdymo atsirado būtent konkretaus dydžio žala, tenka tam asmeniui, kuris prašo taikyti įmonės vadovui civilinę atsakomybę.

Kaip įrodyti, kad vadovas atsakingas už kilusią žalą?

Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė pagal įstatymą yra preziumuojama, todėl įmonės vadovo teisinės atsakomybės reikalaujančiam asmeniui nereikia įrodinėti, kad įmonės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti teisinės atsakomybės taikymo, turi pats įmonės vadovas, kuris geriausiai žino įmonės finansinę būklę bei atitinkamų sprendimų priėmimo ar nepriėmimo motyvus.

Neretais atvejais įmonės nemokumą nulemia priežastys, kurios absoliučiai nepriklauso nuo vadovo ir jo galimų priimti sprendimų, tačiau reikia pažymėti, kad net ir tokiais atvejais įmonės vadovas nėra apsaugotas nuo teisinės atsakomybės jam taikymo. Kitaip tariant, priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl įmonės vadovo atsakomybės už pareigos inicijuoti įmonės bankroto procesą pažeidimą: nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės vadovo pareiga inicijuoti įmonės bankroto procesą išlieka, o šios pareigos nevykdymo atveju suinteresuoti asmenys (įmonės bankroto administratorius, įmonės kreditoriai) gali kelti įmonės vadovo asmeninės atsakomybės klausimą.