Dabartinė padėtis valstybėje vis garsiau lyginama su 2008 metų pabaigoje prasidėjusia pasaulinės ekonomikos ir finansų krize. Krizės akivaizdoje dažnai įmonės nuosekliai ir kryptingai siekia nemokumo: tyčia bloginama įmonės turtinė padėtis, nes siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į dar turimą įmonės skolininkės turtą arba sąmoningai atiduodama išieškojimo galimybė vėlesniems kreditoriams. Tai parodo ir gausi teisminio bylinėjimosi praktika, siekiant kreditorių teisių ir teisėtų interesų gynimo tiek actio Pauliana bylose, tiek ir bankroto procese.

2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Juridinių asmenų nemokumo įstatyme detalizuojami tyčinio bankroto požymiai, bet paprastai bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jeigu nustatoma, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo. Teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu net tik savo ar nemokumo administratoriaus iniciatyva, bet ir kreditoriaus prašymo pagrindu. Be to, teismas, gavęs kreditoriaus motyvuotą prašymą, gali leisti kreditoriui atlikti ir juridinio asmens dokumentų patikrinimą, kai kreditorius siekia ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius (actio Pauliana) ar kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Būtent bankroto pripažinimas tyčiniu vėliau atveria platesnes galimybes kreditoriams apginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus.

Bankrotą pripažinus tyčiniu, jau nemokumo administratorius turi teisę kreiptis į teismą dėl atitinkamų juridinio asmens sudarytų sandorių, kurie yra priešingi jo veiklos tikslams ir (arba) galėjo turėti įtakos tam, kad juridinis asmuo negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Nemokumo administratorius turi teisę ginčyti ir juridinio asmens sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o juridinis asmuo apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana).

Nemokumo administratoriui neveikiant, išlaikant teisės aktais suformuluotas ir teismų praktikoje išplėtotas sąlygas reikalavimui pareikšti, pats kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams. Žinoma, jei bendrovės vadovui tiesioginį ieškinį pareiškia kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala. Individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos ir bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą, pavyzdžiui, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais, kreditoriaus klaidinimą. Lietuvos teismų praktikoje jau akceptuota nuostata, kad bendras juridinio asmens nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia visus kreditorius, nėra pakankama sąlyga kreditoriaus tiesioginio ieškinio pareiškimui ir patenkinimui.

Teisminiame procese dėl bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuojami atsakingo asmens neteisėti veiksmai, kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto, dažnai ir įmonės kreditoriaus patirta žala. Tuo tarpu priežastinis ryšys tarp kaltojo asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir kreditoriaus patirtos žalos yra preziumuojamas, todėl kreditoriui tampa žymiai paprasčiau siekti žalos atlyginimo, pavyzdžiui, pareiškiant tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, t.y. jau jam tenka pareiga įrodyti, kad įmonė nebūtų atsiskaičiusi su konkrečiu kreditoriumi, net jei ir nebūtų atlikti atitinkami tyčinio bankroto teisminiame procese jau konstatuoti neteisėti veiksmai.