Sunku būtų rasti asmenį, nieko negirdėjusį apie advokatų teikiamas teisines paslaugas už sėkmės mokestį. Tačiau iki šiol menkai žinoma, kada susitarimas su advokatu dėl sėkmės mokesčio yra galimas, kokie tokio susitarimo privalumai bei trūkumai. Taigi, į ką reikėtų atkreipti dėmesį tariantis su advokatu dėl sėkmės mokesčio?

Pagal Advokatūros įstatymą, susitarimas su advokatu dėl sėkmės mokesčio yra galimas tik civilinėse bylose, o baudžiamosiose bylose – tik tais atvejais, kai yra pareiškiamas civilinis ieškinys. Tai reiškia, kad kitų kategorijų bylose, pavyzdžiui, administracinių nusižengimų bylose, kliento ir advokato susitarimas dėl sėkmės mokesčio nėra leidžiamas ir pripažįstamas.

Advokato ir kliento susitarimas dėl sėkmės mokesčio privalo būti įtvirtintas rašytine forma tarp jų sudaromoje teisinių paslaugų sutartyje. Sėkmės mokesčio esmė – užmokesčio advokatui susiejimas su konkrečios bylos (ar daugiau nei vienos bylos) baigtimi. Tai reiškia, jog pasiekus byloje atitinkamą, advokato ir kliento iš anksto aptartą rezultatą, klientas įgyja pareigą sumokėti advokatui susitarto dydžio sėkmės mokestį, o advokatas – teisę reikalauti iš kliento sumokėti šį mokestį. Klientui nevykdant šios pareigos, advokatas turi teisę šį mokestį iš kliento prisiteisti teismine tvarka.

Nei Advokatūros įstatymas, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja sėkmės mokesčio dydžio, jo minimalios ar maksimalios sumos, todėl šio mokesčio dydis iš esmės priklauso tik nuo kliento ir advokato tarpusavio susitarimo. Kalbant apie mokesčio dydį, teismų praktikoje nagrinėjant bylas, kylančias dėl tokio mokesčio priteisimo, yra pažymėta tik tiek, kad šis mokestis neturėtų būti neprotingai didelis, jo dydis turėtų atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus.

Sėkmės mokestis gali būti nustatytas tiek konkrečia suma, tiek tam tikru procentu nuo kokios nors sumos (visos ginčo sumos, kliento naudai priteistos sumos ir pan.). Šis mokestis gali būti tiek vienintelė kliento atsiskaitymo su advokatu už suteiktas teisines paslaugas forma, tiek papildoma forma, kuri taikoma tik tuo atveju, jei yra pasiekiamas atitinkamas šalių iš anksto sutartas rezultatas.

Siekiant išvengti galimų ginčų tarp kliento ir advokato dėl sėkmės mokesčio sumokėjimo bei jo dydžio, būtina iš anksto aiškiai susitarti, koks konkretus rezultatas lems pareigos sumokėti advokatui susitarto dydžio sėkmės mokestį atsiradimą. Tariantis dėl konkretaus rezultato reikia įvertinti ir tai, kad:

1) palankaus teismo ar arbitražo procesinio sprendimo priėmimas niekaip negarantuoja sėkmingo jo įvykdymo. Vykdymo proceso sėkmė iš esmės jau priklauso nuo antstolio, o ne nuo advokato, aktyvumo bei jo veiksmų;

2) byla gali būti užbaigiama ir nepriėmus teismo ar arbitražo procesinio sprendimo dėl ginčo esmės, pavyzdžiui, civilinė byla gali būti užbaigta proceso šalims pasirašius taikos sutartį, ieškovui atsiėmus ieškinį, atsisakius ieškinio ir panašiai. Svarbu, kad susitarimo su advokatu dėl sėkmės mokesčio sąlygos neribotų šių šalies procesinių teisių bei didintų advokato suinteresuotumą rasti geriausiai kliento interesus atitinkantį ginčo sprendimo variantą.

Susitarimas dėl atlygio, priklausančio nuo bylos baigties, yra naudingas tiek advokatui, tiek klientui, kadangi jis skatina advokatą stengtis byloje pasiekti maksimaliai klientui palankiausią rezultatą. Be to, tokia atsiskaitymo su advokatu forma didina advokato paslaugų prieinamumą bei leidžia iš anksto numatyti galimas būsimas išlaidas šioms paslaugoms. Visgi reikia pažymėti, kad tokie susitarimai kartu turi ir vieną trūkumą: pareiga sumokėti advokatui sutarto dydžio sėkmės mokestį paprastai atsiranda tik po galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo bei įsiteisėjimo, kai iš esmės nebelieka procesinių galimybių pateikti į bylą tokias išlaidas patvirtinančių dokumentų bei prašyti teismo ar arbitražo šias išlaidas procesiniu sprendimu priteisti iš kitos proceso šalies.