„Marger“ pavyko sėkmingai apginti kliento teises ir teisėtus interesus – ieškovo naudai Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-142-1120/2022 priteisė daugiau nei 1 mln. eurų. Atsakovų atžvilgiu buvo prašoma taikyti deliktinę civilinę atsakomybę CK 6.270 straipsnio (atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą) ir CK 6.263 straipsnio 1 dalies (generalinis deliktas) pagrindais. Remiantis generalinio delikto doktrina, kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją, nes bendros pareigos elgtis sąžiningai ir rūpestingai pažeidimas suponuoja neteisėtumą. Buvo įrodinėjama, kad atsakovų solidariosios atsakomybės taikymą sąlygoja tai, kad žalą (nuostolius) ieškovė patyrė dėl atsakovių elektros įrenginių (didesnio pavojaus šaltinių) betarpiškos sąveikos.

Byloje buvo sprendžiami sudėtingi sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo klausimai, kadangi ieškovą ir vieną iš atsakovų siejo sutartiniai santykiai. Bet tai per se (savaime) nereiškia, jog deliktinė civilinė atsakomybė negalima. Remiantis nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika išaiškinta, kad pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima, o CK 6.245 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu non cumul principu draudžiama šalių sutartiniams santykiams taikyti deliktinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-823/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-313/2021; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-1075/2022). Teismai vertino ar yra pagrindas taikyti sutartinę atsakomybę, o konstatavę, kad žala nesusijusi su sutartiniais santykiais, taikė deliktinę atsakomybę.

Asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Šios atsakomybės pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą bei kt.), kurių jis nėra pajėgus visiškai kontroliuoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą yra konstatuota, kad didesnio pavojaus šaltinis – asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį, nei įprasta, pavojų aplinkiniams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).

Civilinei atsakomybei už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą taikyti nustatytinos šios civilinės atsakomybės sąlygos: žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai – žalos padarymo didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu faktas, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-248/2020). Vis dėlto, CK 6.270 straipsnio 1 dalis netaikoma tais atvejais, kai sąveikauja keli didesnio pavojaus šaltiniai ir atsiranda žala. Didesnio pavojaus šaltinių valdytojams dėl šių šaltinių sąveikos padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais (CK 6.270 straipsnio 5 dalis).

Vykstant ginčui dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ir kalės, byloje inter alia konstatuota, kad Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos tyrimo aktu įvardintos avarijos priežastys patenka į subjektyvaus vertinimo kategoriją ir gali būti ginčo objektu, todėl tokio tyrimo akto išvados nelaikytinos turinčiomis aukštesnę įrodomąją galią. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų išduotas dokumentas ta apimtimi, kiek jame yra pateiktas faktinių duomenų vertinimas, išdėstyta institucijų subjektyvi pozicija dėl tam tikros situacijos nelaikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-690/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020).  

Be paminėtų probleminių ginčo klausimų, teismai sprendė ar ieškovė yra vartotoja Energetikos įstatymo nuostatų prasme, ar taikytina išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka (Energetikos įstatymo 34 straipsnis). Paminėtame straipsnyje nenurodyta, kad energetikos srityje veikiantys subjektai prieš kreipdamiesi į teismą privalo kreiptis į tarybą, t. y. lingvistinė šios teisės normos formuluotė nepatvirtina, kad kreipimasis į tarybą yra išankstinė kreipimosi į teismą sąlyga. Įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu konstatuota, kad ieškovė santykyje su atsakove veikė kaip energetikos įmonė, o šalių ginčas yra kilęs iš energijos tiekimo santykių, atitinkamai dėl to ieškovė nagrinėjamu atveju galėjo naudotis Energetikos įstatymo 34 straipsnio 10 dalyje nustatyta ginčų sprendimo tvarka. Tuo pačiu akceptuoti ieškovės teisiniai argumentai, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta ginčų sprendimo ne teisme tvarka nėra kreipimosi į teismą sąlyga, todėl ieškovės nesinaudojimas šia tvarka nelemia ieškinio palikimo nenagrinėto (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).