Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reglamentavimas numato: abu tėvai, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykių ar gyvenimo aplinkybių, turi lygias teises ir pareigas vaikų atžvilgiu. Nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, yra išsiskyrę, ar apskritai nebuvo susituokę – jų pareiga užtikrinti vaiko poreikius išlieka tokia pati.

Idealiu atveju, visi klausimai dėl vaiko turėtų būti sprendžiami bendru sutarimu. Tačiau praktika rodo, kad susitarti ne visuomet lengva, ypač kai kalba pasisuka apie finansinius klausimus. Viena opiausių temų – vaiko išlaikymo dydis.

Kodėl kyla ginčai?

Teismų praktika atskleidžia, kad sunkiausia tėvams bendru sutarimu išspręsti vaiko išlaikymo klausimu. Jei bendro sutarimo nepavyksta rasti, sprendimą turi priimti teismas. Tačiau net ir priėmus teismo sprendimą, po kurio laiko pasitaiko ginčų – vienas iš tėvų kreipiasi prašydamas padidinti jau priteistą išlaikymą.

Išlaikymo didinimo klausimas paprastai kyla dviem atvejais: kai objektyviai padidėja ar pakinta vaiko poreikiai arba kai pakinta vieno ar abiejų tėvų finansinė padėtis.

Vis dėlto, šioje srityje dažnai painiojamos dvi sąvokos – „išlaikymo indeksavimas“ ir „išlaikymo padidinimas“.

Indeksavimas ir padidinimas – kuo jie skiriasi?

Pagal įstatymą, vaiko išlaikymas paprastai mokamas periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis. Ši suma kasmet privalo būti indeksuojama Vyriausybės nustatyta tvarka – t. y. automatiškai didėja atsižvelgiant į infliaciją. Indeksavimas leidžia išlaikyti teismo vaiko išlaikymui skirtų pinigų perkamąją galią.

Pavyzdžiui, jei teismas nustatė, kad vienas iš tėvų kas mėnesį moka 200 eurų, kitais metais dėl indeksavimo ši suma gali išaugti keliais ar keliolika eurų. Tačiau tai dar nereiškia, kad išlaikymas buvo „padidintas“ teismo sprendimu – tai tik įstatymu numatyta korekcija pagal kainų pokyčius.

Visai kas kita yra išlaikymo padidinimas. Jo galima siekti tik tada, kai objektyviai pasikeičia aplinkybės: išauga ar atsiranda papildomi vaiko poreikiai arba pakinta tėvų finansinė situacija. Tokiu atveju teismas iš naujo vertina, kokia suma užtikrintų vaiko interesus. Tuo pačiu, tai reiškia, kad prašoma išlaikymo sumą padidinti nuo ankstesniu teismo sprendimu priteistos išlaikymo sumos iki sumos x, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad tokiu atveju į indeksuotą sumą atsižvelgiama nebūtų.

Kas turi įrodyti pokytį?

Civilinis kodeksas numato, kad priteisto išlaikymo dydis gali būti sumažintas arba padidintas, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė tėvų turtinė padėtis. Taip pat, priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomų vaiko priežiūros išlaidų (pavyzdžiui, vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra) ar objektyviai padidėjus kitiems vaiko poreikiams.

Tas iš tėvų, kuris reikalauja pakeisti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį gali remtis ir abiem pagrindais, t. y. tiek atsiradusiu esminiu tėvų turtinės padėties pasikeitimui, tiek pasikeitusiais nepilnamečio vaiko poreikiais, tačiau tokiu atveju kyla pareiga pagrįsti atitinkamų faktinių aplinkybių egzistavimą – realų ir esminį vaiko poreikių pokytį ir tėvų turtinės padėties pokytį. Konstatavus atitinkamo pagrindo egzistavimą, teismas galės nuspręsti, koks išlaikymo dydis turėtų būti priteisiamas.

Svarbu suvokti: teismas vertina ne tik vaikui būtinas išlaidas, bet ir tėvų galimybes jas padengti. Negalima priteisti didesnio išlaikymo vien todėl, kad vaiko poreikiai padidėjo – reikia įvertinti ir ar tėvai realiai gali tas išlaidas padengti.

Kaip teismas nustato išlaikymo dydį?

Įstatymas sako aiškiai – vaiko išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti sąlygas, būtinas vaikui vystytis. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, teismas privalo nustatyti visas tėvų gaunamas pajamas, jų turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, būtinas išlaidas. Taip pat teismas gali atsižvelgti ir į tėvų investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, bei tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pakankamas pajamas vaikams išlaikyti ar kitas reikšmingas aplinkybes. 

Vertinant vaiko poreikius atsižvelgiama, kad išlaikymas būtų pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti (maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui), vaiko bendravimo, saviraiškos pomėgiams, gabumų lavinimui ir kt. Sprendžiant dėl išlaikymo padidinimo, į šiuos aspektus taip pat atsižvelgiama, tačiau lemiamą reikšmę turi objektyviai padidėję arba papildomai atsiradę vaiko poreikiai.

Įprastai laikoma, kad abu tėvai vaiko poreikius turėtų tenkinti lygiomis dalimis. Tačiau pasitaiko atvejų, kai šis principas gali būti koreguojamas, nes, pavyzdžiui, vieno tėvo finansinės galimybės gali būti ženkliai didesnės nei kito.

LAT praktika: indeksavimo reikšmė, sprendžiant dėl išlaikymo padidinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) priėmė nutartį civilinėje byloje (bylos Nr. e3K-3-96-684/2025), kurioje buvo sprendžiama ar žemesnės instancijos teismai tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą.  

Apylinkės teismas konstatavo, kad vaikų poreikiai iš tiesų išaugo, o taip pat, kad vaikų tėvas gali lygiomis dalimis su ieškove (vaikų mama) užtikrinti pagrįstus savo nepilnamečių vaikų poreikius. Todėl teismas, nustatęs vaikų poreikius, nustatė tėvų pareigą juos užtikrinti lygiomis dalimis. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis apylinkės teismo išvadomis sutiko ir sprendimo nepakeitė.

Kreipdamasi į LAT su skundu ieškovė teigė, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai vertino įstatyme nustatytą privalomąją išlaikymo sumų vaikui indeksavimo prievolę ir neatsižvelgė į iki skundžiamos nutarties priėmimo įvykusį išlaikymo sumų pokytį, šias sumas privalomai indeksuojant. Net ir apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad  vaikų poreikiai padidėjo, o pagerėjus turtinei padėčiai, vaikų tėvas prie vaikų išlaikymo privalo prisidėti lygiomis dalimis su motina, nepilnamečių vaikų padėtis buvo pabloginta. Kadangi indeksuotos išlaikymo sumos buvo didesnės, negu dabar priteista teismo, todėl vaikų mama teigė, kad jeigu nebūtų kreipusis dėl išlaikymo padidinimo ir tėvas toliau išlaikymą būtų mokėjęs pagal pirminį sprendimą, jo mokama suma (ją indeksavus) būtų buvusi didesnė.

LAT šiuo klausimu pasisakė aiškiai: „nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio padidinimas ir išlaikymo dydžio indeksavimas yra skirtingos kategorijos <…> Periodinių išmokų indeksavimo klausimas yra išsprendžiamas ne teismo sprendimu, o įstatymu.“. Vadinasi, išlaikymopadidinimas taikomas tik pasikeitus vaiko poreikiams ar tėvų galimybėms išlaikymą teikti, o priteisto išlaikymo indeksavimas yra įstatymo nustatytas mechanizmas, turintis kitą tikslą. Taigi teismas, spręsdamas dėl išlaikymo padidinimo, neprivalo vertinti anksčiau indeksuotų sumų.

Teismine tvarka išsprendus klausimą dėl mokėtino išlaikymo padidinimo, vėliau bus indeksuojamas nauju sprendimu nustatytas išlaikymas.

Kodėl tai svarbu tėvams?

Ginčai dėl išlaikymo – emociškai jautri ir finansiškai sudėtinga tema. Viena vertus, būtina užtikrinti, kad vaikas gautų viską, kas reikalinga jo vystymuisi: tinkamą maistą, aprangą, mokslą, sveikatos priežiūrą, galimybę lavinti gabumus ir t. t. Kita vertus, teismas negali priteisti daugiau, nei realiai leidžia tėvų finansinės galimybės.

Todėl kiekvienu atveju išlaikymo dydis, nesvarbu ar jis nustatomas pirmą kartą ar siekiama jo padidinimo, yra kompromisas tarp vaiko interesų ir objektyvių tėvų galimybių.