Lietuvoje galiojantys įstatymai suteikia kiekvienam veiksniam asmeniui teisę sudaryti testamentą, jei jis suvokia savo veiksmų reikšmę ir prasmę. Testamento laisvės principas leidžia palikėjui savarankiškai spręsti, kam ir kokiomis dalimis bus perduotas jo turtas: jis gali turtą ar jo dalį palikti pasirinktiems asmenims ar organizacijoms, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu, atimti paveldėjimo teisę iš įpėdinių pagal įstatymą arba apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu.

Vis dėlto tam tikrai atvejais, tokios palikėjo valios nebūtų paisoma. Jei palikėjas nuo palikimo nušalina artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, valstybė gali įsikišti ir juos apginti. Tokiu atveju šiems asmenims suteikiama teisė į privalomąją palikimo dalį. Šis testamento laisvės ribojimas grindžiamas šeimos ryšių svarba, bei siekiu užtikrinti, kad socialiai pažeidžiami asmenys nepasiliktų be būtinųjų gyvenimo reikmių.

Teisė į privalomąją palikimo dalį – kas tai?

Civilinis kodeksas numato, kad palikėjo vaikai, sutuoktinis ar tėvai, kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi pusę tos turto dalies, kuri jiems tektų paveldint pagal įstatymą, net jei testamentas nustato kitaip. Tai vadinama privalomąja palikimo dalimi.

Tai reiškia, kad teismui nustačius faktą, jog minėtiems asmenims būtina parama, jie įgyja teisę į dalį palikimo, net jei palikėjas jų neįtraukė į testamentą. Pavyzdžiui, jei motina turi vieną vaiką, tačiau visą turtą testamentu palieka seseriai, vaikui, kuriam reikalingas išlaikymas, priklausytų ½ viso palikimo. Tokia proporcija atsiranda dėl to, kad esant paveldėjimui pagal įstatymą ir nesant kitų įpėdinių, kurie galėtų paveldėti turtą kartu su vaiku, vienintelis vaikas paveldėtų visą turtą.

Svarbu pažymėti, kad teisė į privalomąją palikimo dalį atsiranda tik palikėjo vaikams, sutuoktiniui ar tėvams, ir tik tada, kai nustatomos visos būtinos sąlygos, įskaitant realų išlaikymo poreikį. Be to, ši taisyklė taikoma tik paveldint pagal testamentą. Jei testamentas nėra sudarytas, turtas paveldimas pagal įstatyme nustatytą įpėdinių eilę, todėl dėl privalomosios palikimo dalies iš viso nėra sprendžiama.

Kas ir ką turi įrodyti?

Palikėjui mirus, įpėdinis, siekiantis privalomosios palikimo dalies, turi kreiptis į teismą dėl juridinio fakto, kad palikimo atsiradimo dieną jam buvo reikalingas išlaikymas, nustatymo. Kreiptis į teismą reikėtų per trijų mėnesių terminą nuo palikimo atsiradimo (t. y. palikėjo mirties dienos).

Tokį prašymą teikiantis asmuo turi įrodyti tris aplinkybes:

1. Giminystę ar teisinį statusą – kad yra palikėjo vaikas (įvaikis), sutuoktinis ar tėvas (įtėvis).
2. Testamento turinį – kad testamentu jam neskirta turto arba skirta mažiau nei pusė įstatymu nustatytos dalies.
3. Realaus išlaikymo poreikį palikėjo mirties dieną.

Nors įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų išlaikymo reikalingumui nustatyti, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vertinamos visos palikimo atsiradimo dieną buvusios aplinkybės: gautos pajamos, jų gavimo galimybės, turėtas turtas ir turtinės teisės, asmens poreikiai, sudarantys būtinųjų gyvenimo reikmių visumą. Šiuo institutu siekiama apsaugoti ekonomiškai pažeidžiamus šeimos narius, bet ne užtikrinti aukštesnį gyvenimo standartą. Pavyzdžiui, aplinkybė, kad palikėjas būdamas gyvas rėmė pareiškėją finansiškai, nebūtinai būtų vertinama, kaip išlaikymo reikalingumą įrodantis faktas.

Svarbus kriterijus – materialinė padėtis vertinama tik palikimo atsiradimo momentu. Pavyzdžiui, jeigu asmuo pusmetį iki palikėjo mirties neturėjo pajamų, tačiau mirties dieną dirbo ir gavo pajamas, pakankamas poreikiams patenkinti, jis nelaikomas išlaikymo reikalingu, net jei neturi turto ar ankstesniu laikotarpiu gyveno sunkiau. Taigi, anksčiau buvę finansiniai sunkumai ir jų priežastys  tokiose bylose nėra teisiškai nereikšmingi.

Teismų praktika taip pat rodo, kad vertinama ir tai, jog tam tikras asmens sveikatos ar socialinis statusas suteikia teisę gauti valstybės paramą (pvz., pašalpas, pensijas ar kitokią paramą). Jei asmens būklė tokia, kad jam reikalinga parama, vertinama, kad jis įgyja teisę tokią paramą gauti.

Kita vertinama aplinkybė – ar asmuo išnaudojo visas realias galimybes gauti pragyvenimui reikalingas lėšas. Jei nustatoma, kad materialinė padėtis tapo sunki dėl paties asmens piktnaudžiavimo ar tyčinių veiksmų (pvz., alkoholio vartojimo, turto iššvaistymo, savęs žalojimo siekiant gauti išmokas), tokia situacija negali būti pagrindas privalomajai palikimo daliai gauti. Tokiu atveju pretendavimas į privalomąją palikimo dalį prieštarautų proporcingumo, sąžiningumo, teisingumo principams ir pačiai šio instituto paskirčiai – apsaugoti silpniausius šeimos narius, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių.

Kada galima nepripažinti išlaikymo reikalingumo?

Asmens teisė į privalomąją palikimo dalį gali būti nepripažįstama tais atvejais, kai nustatomas piktnaudžiavimas teise. Pagal teisės principus draudžiama savo teises įgyvendinti taip, kad be teisinio pagrindo būtų pažeidžiamos ar varžomos kitų asmenų teisės ar interesai, daroma žala ar siekiama nepagrįsto pranašumo.

Piktnaudžiavimas suprantamas kaip elgesys, kai teise siekiama pasinaudoti pažeidžiant jos įgyvendinimo sąlygas ar tikslą. Taigi, jei asmuo pats savo kaltais veiksmais sąmoningai susikuria sunkią savo materialinę padėtį – pavyzdžiui, iššvaisto turtą, piktnaudžiauja alkoholiu, ar tyčia susižaloja siekdamas vėliau gauti privalomąją palikimo dalį – tokios aplinkybės gali būti pagrindas jo reikalavimą atmesti. Anot Lietuvos Aukščiausiojo Teismo piktnaudžiavimu gali būti laikoma ir situacija, kai asmuo, siekdamas įgyti teisę į privalomąją palikimo dalį, sąmoningai padovanoja ar kitaip perleidžia savo turtą kitiems.

Kita vertus, tam tikri gyvenimo pasirinkimai savaime nelaikomi piktnaudžiavimu. Pavyzdžiui, pasirinkimas nedirbti ir gyventi iš pašalpų ar pensijos, jei tai nėra sąmoningai daroma siekiant susikurti išlaikymo reikalingumo situaciją, nėra pagrindas teisę paneigti.

Piktnaudžiavimu teise besiremiančios aplinkybės turi būti įrodytos to asmens, kuris jas teigia, dažniausiai – testamentu paskirto įpėdinio. Be to, toks elgesys turi būti susijęs būtent su palikėjo mirties momentu: svarbu ne tiek pats faktas, kad asmuo anksčiau turėjo turto ar gyveno kitaip, bet ar būtent dėl jo veiksmų palikimo atsiradimo dieną jis tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis reikmėmis.

Tai nereiškia, kad teismas vertina viso žmogaus gyvenimo sprendimus, turtinės ar socialinės padėties pokyčius. Vertinimo tikslas – nustatyti, ar palikimo atsiradimo dieną išlaikymo poreikis buvo objektyvus ir neatsirado dėl paties asmens nesąžiningų veiksmų. Priešingu atveju, pernelyg platus asmens gyvenimo analizavimas ne tik neatitiktų įstatymo esmės, bet ir apsunkintų silpnesnės šalies galimybes ginti savo teises.

Šaltiniai:

LAT nutartis e3K-3-78-1075/2024, civilinis kodeksas