Vedybų sutartis dažnai laikoma būdu iš anksto susitarti, kaip bus valdomas ir dalijamas turtas santuokos metu ar jai pasibaigus. Tačiau net ir turint tokią sutartį, svarbus gali būti ne tik jos tekstas, bet ir pačių sutuoktinių elgesys sudarius tokią sutartį. Tai rodo ir naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

Kas yra vedybų sutartis?

Vedybų sutartis – tai sutuoktinių susitarimas dėl jų turtinių teisių ir pareigų. Ji gali būti sudaroma prieš santuoką (ikivedybinė sutartis) arba jau susituokus (povedybinė sutartis). Pagrindinis tokios sutarties tikslas – nustatyti, kam priklauso sutuoktinių turtas ir kaip jis bus valdomas ar dalijamas ateityje. Svarbu, kad šis susitarimas turi būti sudaromas notarine forma ir įregistruotas vedybų sutarčių registre.

Dėl ko galima susitarti?

Svarbiausia vedybų sutarties paskirtis – susitarti dėl sutuoktinių turto teisinio režimo. Pavyzdžiui, sutuoktiniai gali:

• susitarti, kad visas iki santuokos ir jos metu įgytas turtas lieka kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė;
• susitarti kad kiekvieno sutuoktinio iki santuokos turėtas turtas po santuokos tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe;
• nustatyti, kad susituokus įgytas turtas priklauso abiem sutuoktiniams tam tikromis dalimis.

Gali būti sutariama, kad viena iš šių turto teisinio režimo rūšių taikoma visam turtui, ar tik tam tikrai jo daliai, arba tik konkretiems daiktams.

Vedybų sutartyje taip pat galima nustatyti sutuoktinių teises ir pareigas susijusias su turto tvarkymu, sutuoktinių tarpusavio išlaikymu, šeimos išlaidų pasidalijimu, taip pat turto padalijimo būdą ir tvarką, jei santuoka nutraukiama, bei aptarti kitus klausimus, susijusius su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais.

Ar galima susitarti dėl visko?

Nors gali atrodyti, kad vedybų sutartyje galima susitarti dėl bet kokių sąlygų, įstatymas nustato aiškias ribas – ne viskas gali būti įrašyta į vedybų sutartį. Pavyzdžiui, į vedybų sutartį įtrauktos nuostatos, kurios prieštarauja įstatymams, viešajai tvarkai ar gerai moralei; nepagrįstai pažeidžia vieno iš sutuoktinių interesus ir yra vienam iš sutuoktinių labai nepalankios; riboja teisę kreiptis į teismą; reguliuoja asmeninius sutuoktinių santykius; nustato ar keičia tėvų teises ir pareigas vaikams, keičia turto paveldėjimo tvarką bei sąlygas ir pan. būtų laikomos negaliojančiomis.  

Ar vedybų sutartis visada išsprendžia visus ginčus?

Sudarius vedybų sutartį, santuokos nutraukimo procesas tampa paprastesnis, kadangi turtas ir prievolės dalinami taip, kaip numatyta sutartyje. Vis dėlto, kilus ginčui gali nutikti taip, kad turto padalinimui vien sutarties teksto nepakaks ir  teismui teks aiškintis, kokia iš tikrųjų buvo šalių valia ir ko jos siekė sudarydamos sutartį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vertinant sutarties turinį svarbu atsižvelgti ne tik į jos formuluotes, bet ir į šalių elgesį prieš sutarties sudarymą bei jos sudarymo metu.

Kodėl svarbi buvo šalių valia?

2026 m. balandžio mėn. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išnagrinėjo civilinę bylą, kurioje buvo kilęs ginčas dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės (namų valdos) dalijimo, kuomet vienas iš sutuoktinių šiam turtui įgyti panaudojo asmenines lėšas.

Byloje buvo nustatyta, kad nekilnojamasis turtas buvo įsigytas iš vieno sutuoktinio asmeninių lėšų. Vėliau sutuoktiniai sudarė povedybinę sutartį ir susitarė, kad šis turtas bus laikomas jų bendrąja jungtine nuosavybe, o skyrybų atveju šis turtas bus dalijamas įstatymų nustatyta tvarka.

Po santuokos nutraukimo kilo klausimas: ar sutuoktinis, investavęs savo asmenines lėšas, turi teisę reikalauti kompensacijos už didesnį indėlį į bendrą turtą?

Pagal bendrą taisyklę laikoma, kad sutuoktinių turto dalys yra lygios. Nors tam tikrais atvejais teismas gali nuo šio principo nukrypti, kiekviena situacija vertinama individualiai, kadangi būtina įvertinti daugybę įvairių aplinkybių.

Nagrinėdamas šią bylą, LAT pabrėžė, kad vien nuostata, jog turtas bus dalijamas „įstatymų nustatyta tvarka“, dar nereiškia, kad šalys automatiškai susitarė dėl kompensacijų už didesnį vieno sutuoktinio indėlį mokėjimo ir nukrypimo nuo lygių dalių principo.  Todėl svarbu išsiaiškinti tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgti į sutarties tikslą ir esmę, jos sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties sudarymo aplinkybes ir t.t.

Teismas, nagrinėdamas šią bylą, nustatė, kad:

• ginčo turtas buvo įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas;
• sutuoktiniai susitarė turtui taikyti jungtinės nuosavybės teisinį režimą;
• povedybine sutartimi nebuvo susitarta dėl kitokio režimo taikymo, kompensacijų už asmeninį indėlį į turtą mokėjimo;
• būtent asmenines lėšas turtui panaudojęs sutuoktinis inicijavo povedybinės sutarties sudarymą.

Teismo vertinimu, tokios aplinkybės rodė, kad šalys susitarė dalyti jungtinės nuosavybės teise turimą turtą laikantis lygių dalių principo ir netaikyti kompensacijų.

Ką verta žinoti sudarant vedybų sutartį?

Ši byla primena, kad svarbi ne tik pati vedybų sutartis, bet ir tai, kaip tiksliai joje apibrėžiamos šalių teisės bei lūkesčiai. Jei vienas iš sutuoktinių nori apsaugoti savo investuotas asmenines lėšas ar numatyti kompensavimo mechanizmą, tai turėtų būti aiškiai įtvirtinta sutartyje.

Priešingu atveju vėliau kilus ginčui teismas vertins ne tik sutarties formuluotes, bet ir tai, kaip šalys elgėsi iki sutarties sudarymo ir ją sudarant bei kokie buvo jų tikrieji ketinimai.