Tėvų pareiga išlaikyti vaiką ne visais atvejais pasibaigia jam sulaukus pilnametystės. Įstatymas numato situacijas, kai materialinės paramos iš tėvų gali reikalauti ir pilnametis vaikas, tačiau tokia vaiko teisė nėra besąlyginė.

Pilnamečio vaiko išlaikymo klausimas sprendžiamas vertinant ne tik jo amžių ir faktą, kad jis mokosi mokykloje ar studijuoja, tačiau vertinant ir tai ar jam iš tiesų būtina materialinė parama, ar jis pats pagal savo galimybes prisideda prie savo išlaikymo, studijų pobūdis ir rezultatai, ar tėvai turi realias galimybes tokią paramą teikti.

Kada pilnametis vaikas turi teisę į išlaikymą?

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad pilnamečių vaikų išlaikymo institutas skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo ir nėra bei negali būti grindžiamas tokiais pat principais.

Materialinės paramos iš tėvų gali reikalauti pilnametis vaikas, kuris tęsia vidurinį ugdymą, siekia pirmosios profesinės kvalifikacijos arba studijuoja pagal nuolatinės formos studijų programą aukštojoje mokykloje bei nėra sulaukęs 24 metų amžiaus.

Vis dėlto vien tai, kad asmuo yra jaunesnis nei 24 metų ir mokosi ar studijuoja, savaime nesukuria teisės į išlaikymą. Būtina nustatyti, kad materialinė parama jam objektyviai reikalinga. Todėl yra vertinama vaiko turtinė padėtis, gaunamos pajamos, turimas turtas ir pan., taip pat pagrįstos gyvenimo, būsto, transporto ir kitos būtinos išlaidos.

Kartu vertinama ar tėvai (tėvas/motina), iš kurių (kurio) prašoma išlaikymo, turi pakankamai finansinių galimybių materialinę paramą teikti. Šiuo aspektu reikšmingos tėvų gaunamos pajamos, turimas turtas, sveikatos būklė, turimi išlaikytiniai bei kitos reikšmingos aplinkybės.

Teismai nurodo, kad yra būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp šių dviejų sąlygų, todėl net ir nustačius, kad pilnamečiam vaikui išlaikymas yra reikalingas, toks išlaikymas nebūtų priteisiamas, jeigu tėvai neturi realių galimybių išlaikymą teikti.

Ar pilnametis vaikas privalo dirbti?

Nėra nustatytos taisyklės, kad kiekvienas pilnametis vaikas privalo dirbti ir savarankiškai padengti visas savo pragyvenimo ir mokslo išlaidas. Įprastai sprendžiant dėl paramos būtinumo pilnamečiam besimokančiam vaikui, teismai vertina ar buvo išnaudotos visos protingos galimybės pačiam vaikui pasirūpinti mokytis reikalingomis lėšomis, ar konkrečias studijas įmanoma derinti su darbu. Kadangi pilnamečio vaiko teisė į išlaikymą nėra atskirta nuo jo paties pareigos pagal galimybes rūpintis savo materialine padėtimi.

Todėl, jeigu pasirinktų studijų ar mokymosi vidurinėje mokykloje ar profesinėje mokykloje grafikas leidžia dirbti ir realiai gauti pajamų, tačiau vaikas tokiomis galimybėmis nepasinaudoja be pagrįstos priežasties, tai gali turėti reikšmės vertinant materialinės paramos būtinumą.

Sprendžiant ar pilnamečiam vaikui priklausytų materialinė tėvų parama, gali būti vertinama ir tai, ar studentas pasinaudojo kitomis finansinės paramos galimybėmis, pavyzdžiui, ar kreipėsi dėl studijų paskolos gavimo.

Tačiau paskolos nepaėmimas savaime nereikštų, kad studentui materialinė parama nebūtina ar, kad tėvai neprivalėtų jos teikti. Teismų praktikoje nurodoma, kad vien tai, kad asmuo nesinaudoja ir nerealizuoja galimybės kreiptis valstybės finansinės paramos, neprisiima į ateitį kreditorinių įsipareigojimų, savaime nepaneigia išlaikymo (paramos) būtinumo ir reikalingumo ir tuo pačiu, tai nereiškia bandymo būtinų išlaidų dalies naštą perkelti tėvams.

Pastebėtina ir tai, kad sprendžiant pilnamečio vaiko materialinės paramos klausimus, svarbus yra ne vien darbo faktas ar naudojimasis valstybės parama, tačiau apskritai pilnamečio vaiko pastangos prisidėti prie savo išlaikymo (darbas ne visą darbo dieną, darbas vasaros laikotarpiu, darbo paieškos ir pan.) bei kitos aplinkybės, pavyzdžiui, siekis studijuoti valstybės finansuojamoje vietoje, geri studijų rezultatai. Pastaroji aplinkybė – nuoseklus ir sąžiningas mokymasis, geri rezultatai, akademinių skolų nebuvimas, studijos valstybės finansuojamoje vietoje, gali tapti papildomomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis atsakingą vaiko požiūrį į mokslą, realų siekį įgyti išsilavinimą, o tuo pačiu ir teisę prašyti materialinės tėvų paramos.

Studijos užsienyje ir studijų pasirinkimas

Neretai kyla klausimas ar pilnametis prašantis materialinės tėvų paramos, gali laisvai pasirinkti studijas užsienyje bei studijų kryptį.

Įprastai studijos užsienio valstybėje savaime nei panaikina teisę į išlaikymą, nei reiškia, kad tėvai privalo finansuoti visas su tokiu vaiko pasirinkimu susijusias išlaidas.

Tokiais atvejais, bylas nagrinėjantys teismai vertina tiek didesnes studijų bei pragyvenimo išlaidas, tiek tai ar buvo mažiau kainuojančių alternatyvų, kokią dalį papildomos finansinės naštos pats studentas pajėgus prisiimti. Tokiais atvejais svarbu ir jau minėta sąžiningo bei nuoseklaus mokymosi aplinkybė bei kiti aspektai.

Kita vertus, įstatyme nėra ir draudimo pilnamečiam asmeniui pasirinkti norimą studijų kryptį, profesinę ar aukštąją mokyklą, o tėvų pareiga teikti išlaikymą nėra siejama su sąlyga, kad vaikas rinksis jų pageidaujamą specialybę ar konkrečią mokymosi įstaigą.

Ar galima reikalauti išlaikymo studijuojant magistrantūroje?

Dažnai kyla klausimų ir dėl to, ar jaunesnis negu 24 metų amžiaus studentas, gali tikėtis tėvų paramos siekdamas magistro laipsnio. Tačiau šiuo klausimu teismų praktikoje jau prieš kurį laiką buvo suformuota aiški pozicija, kad tėvų pareiga išlaikyti pilnametį studijuojantį vaiką siejama su pirmojo aukštojo išsilavinimo įgijimu. Baigęs bakalauro studijas asmuo jau laikomas įgijusiu aukštąjį išsilavinimą, todėl vėliau atskirai pradėtos studijos magistrantūros studijų programoje laikomos tolesniu aukštojo išsilavinimo siekimu. Kadangi magistrantūros studijos yra antros pakopos studijos ir anot teismų, asmuo turėdamas aukštojo mokslo diplomą bei kvalifikaciją, turi ir realią galimybę pats pasirūpinti lėšomis, reikalingomis tolesniam mokslui (studijoms).

Kitaip vertinamos vientisosios studijos, kai pirmoji ir antroji studijų pakopa sudaro vieną nepertraukiamą programą ir studentas aukštąjį mokslą patvirtinantį diplomą gauna tik tuomet, kai baigia vientisąsias studijas (ir bakalauro ir magistrantūros). Tokiais atvejais, įrodžius kitas būtinas sąlygas, pilnametis vaikas gali reikalauti materialinės tėvų paramos.

Taigi, pilnamečio vaiko teisė į tėvų išlaikymą nėra automatinė vien dėl jo amžiaus ar mokymosi fakto. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinama aplinkybių visuma: ar materialinė parama vaikui iš tiesų būtina, ar jis turi galimybes pats prisidėti prie savo išlaikymo, kaip atsakingai siekia išsilavinimo ir kokios yra tėvų finansinės galimybės. Todėl sprendžiant dėl išlaikymo svarbu rasti pagrįstą pusiausvyrą tarp pilnamečio vaiko poreikio gauti paramą siekiant pirmojo išsilavinimo, tačiau kartu neperkeliant tėvams finansinės naštos, kurios jie objektyviai negalėtų prisiimti.