Humaniškas elgesys su gyvūnais yra siekiamybė daugelyje pasaulio šalių. Dėmesys šiai temai bei rūpestis gyvūnais nėra naujas reiškinys – net antikos laikų mąstytojų veikaluose žiaurus elgesys su gyvūnais buvo smerkiamas. Mūsų laikais padidėjęs dėmesys gyvūnų gerovei siejamas su psichologiniu, aplinkos apsaugos, socialiniu ir fiziniu faktoriais, kurie liudija sparčiai augančią visuomenės brandą gyvūnų apsaugos srityje. Vis dėlto, gyvūnų apsaugos evoliucija ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje kol kas nepasiekė norimo rezultato – visapusio žiauraus elgesio su gyvūnais netoleravimo.

Ar įstatymai užtikrina visų rūšių gyvūnų apsaugą?

Lietuvos teisės aktuose, tokiuose kaip baudžiamasis kodeksas ar administracinių nusižengimų kodeksas, aiškiai nereglamentuota kas yra laikoma gyvūnu, todėl gali kilti atitinkamas klausimas – kokių tiksliai gyvūnų apsaugą užtikrina įstatymai? Atsakymą į šį klausimą galima aptikti kituose Lietuvos teisės aktuose, pavyzdžiui, gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme pateikiama ne tik bendrinė gyvūno sąvoka, bet ir atskirų gyvūnų kategorijų, tokių kaip bandomųjų, ūkinių gyvūnų, augintinių, kovinių šunų ir kt. apibrėžimai.

Akivaizdu, kad dėl gyvūnų rūšių gausos įstatymuose negali būti išvardinamos visos gyvūnų rūšys. Be to, gyvūnų rūšių sąrašas yra pastoviai kintantis dėl atrandamų naujų gyvūnų rūšių, tad  gyvūno apibrėžimas turėtų būti suprantamas plačiąją prasme, t. y. į šią sąvoką įtraukiant ir tokius gyvūnus kaip paukščiai, žuvys, laukiniai žvėrys, gyvuliai, vabzdžiai ir pan. Taigi, formaliai Lietuvos įstatymai numato visų rūšių gyvūnų apsaugą, tačiau praktikoje atsakomybės už žiaurų elgesį su tam tikrais gyvūnais taikymas kur kas problematiškesnis, o kai kuriais atvejais net ir sunkiai įmanomas.

Žiauraus elgesio su gyvūnais samprata – nevienareikšmė

Nors Lietuvoje žiaurus elgesys su gyvūnais nėra naujai susiformavęs reiškinys, jokie teisės aktai tiesiogiai nenurodo žiauraus elgesio sąvokos apibrėžimo. Tačiau, įstatymai pateikia nebaigtinį sąrašą, kuriame detalizuojami veiksmai, sukeliantys gyvūnų žūtį, skausmą, kančią, pavojų gyvūnų sveikatai ar gyvybei. Tai gali būti tokie veiksmai, kaip pavyzdžiui, veterinarinės pagalbos nesuteikimas, kai gyvūnams tokia pagalba būtina; gyvūnų gąsdinimas; sužeidimas ar nužudymas; gyvūnų naudojimas taikiniams; zoofiliniai veiksmai su gyvūnais ir pan. Taigi, žiaurų elgesį su gyvūnais galima suprasti kaip tyčinį skausmo, fizinės ir (ar) psichologinės kančios, pavojaus gyvūno sveikatai ar mirties gyvūnui sukėlimą ar nepriežiūros veiksmus, jei šie veiksmai padaryti nesant teisinio pagrindo.

Be kita ko, įstatymai numato ir atskiruosius atvejus, kurie nelaikytini žiauriu elgesiu su gyvūnais, pavyzdžiui, akvakultūros gyvūnų gaudymas, gyvūnų medžiojimas, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, gyvūnų kastravimas ar kiti įvairaus pobūdžio veiksmai su gyvūnais, kuriuos leidžia įstatymai. Tai reiškia, kad už šių veiksmų su gyvūnais atlikimą asmenys nėra traukiami atsakomybėn.

 Žiaurus elgesys su gyvūnu – baudžiamoji ar administracinė atsakomybė?

Lietuvoje gyvūnų gerovė nuo žiauraus elgesio su jais yra ginama už šiuos neteisėtus veiksmus numatant baudžiamąją arba administracinę atsakomybę, taigi žiauraus elgesio su gyvūnais ir jų kankinimo pasekmes nustato tiek baudžiamasis tiek administracinių nusižengimų kodeksai. Dėl šių priežasčių, siekiant patraukti asmenį atsakomybėn už žiaurų elgesį su gyvūnais, svarbu atriboti, kokios rūšies atsakomybė gali būti taikoma atitinkamu atveju.

Šiuo atveju pažymėtina, kad asmeniui taikytinos teisinės atsakomybės rūšis tiesiogiai priklauso nuo padarinių, kilusių žiauriai elgiantis su gyvūnu. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai dėl žiauraus elgesio su gyvūnu veiksmų nekyla žalingų padarinių grėsmė arba tik gresia tokių padarinių atsiradimas, asmuo yra traukiamas administracinėn atsakomybėn. Kitu atveju, pavyzdžiui, jeigu asmens padaromi veiksmai gyvūnui pasiekia tokį pavojingumo laipsnį, kad su gyvūnu elgiamasi taip, kad jis suluošinamas arba žūsta, asmeniui taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Laisvės atėmimas už žiaurų elgesį su gyvūnais – retenybė

Nors visuomenėje neretai kyla diskusijų apie bausmių griežtinimą, svarbu akcentuoti, kad norint kovoti su žiauriu elgesiu su gyvūnais nebūtina galvoti vien tik apie laisvės atėmimo maksimalios ribos didinimą, o daugiau dėmesio skirti šio nusikaltimo prevencijai. Tokį tikslą padeda įgyvendinti įvairios Lietuvoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos – „Tušti narvai“, „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ ir kt. Praktikoje, analizuojant paskirtas bausmes už žiaurų elgesį su gyvūnais, 2014 m. kovo mėn. – 2024 m. kovo mėn. laikotarpiu dažniausiai buvo pritaikytos baudos ir viešųjų darbų bausmės. Taip pat buvo taikytas laisvės atėmimas, tačiau nei vienu iš šių atvejų nebuvo skiriama maksimali vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, o per dešimties metų laikotarpį ši bausmė buvo pritaikyta vos 8 kartus.

Be kita ko, už žiaurų elgesį su gyvūnais pastarieji gali būti konfiskuojami, tačiau šios baudžiamojo poveikio priemonės įgyvendinimas sukelia papildomų iššūkių, tokių kaip sąlygų laikyti konfiskuotus gyvūnus nebuvimas, apsunkinta paėmimo tvarka ar neretai pasitaikantis pareigūnų kvalifikacijos trūkumas. Be to, dėl gyvūnų prieglaudų ir kitų institucijų priimančių gyvūnus vietų trūkumo, apsunkinamas gyvūnų realizavimo procesas. Daugiausiai nepatogumų kelia procedūra dėl konfiskuotinų laukinių gyvūnų. Sprendimą kur laikyti šiuos gyvūnus, kokiomis sąlygomis ar iš viso sunaikinti sprendžia Aplinkos apsaugos ministerija. Pavyzdžiui, konfiskuotas gyvūnas gali būti perduodamas gyvūnų globėjams, turintiems tinkamas sąlygas tiems gyvūnams laikyti, arba kitiems gyvūnų laikytojams, galintiems užtikrinti tinkamas sąlygas ir sutinkantiems perimti tokius gyvūnus. Tais atvejais, kai Lietuvoje tokių tinkamų sąlygų laikyti gyvūną apskritai nėra, šis gali būti perduodamas į kitas užsienio valstybes, galinčias apgyvendinti gyvūną.