Mūsų valstybėje žvalgybą vykdančioms institucijoms tenka didelė atsakomybė – užtikrinti visuomenės ir šalies saugumą nuo priešiškų valstybių ar organizacijų kenkėjiško veikimo, kuris ypač aktualus agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje. Siekiant šio tikslo, itin svarbu nepažeisti žmogaus teisių bei laisvių. Todėl demokratinei teisinei valstybei, ketinančiai užtikrinti, jog vykdant žvalgybinę veiklą būtų gerbiamos asmenų teisės, yra reikalingos žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo kontrolę vykdančios institucijos.

Pagal Konstitucinio Teismo praktiką, saugumo tarnybų, vykdančių žvalgybinę veiklą, ir jų pareigūnų veikla, vykdant valstybės apsaugos funkciją, remiantis Konstitucija, gali ir turi būti kontroliuojama. Tokiu būdu siekiama užtikrinti, kad vykdydamos joms priskirtas funkcijas jos laikysis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų bei nepažeis žmogaus teisių ir laisvių.

Žvalgybos institucijų priežiūros būtinybė ypač aktuali dėl to, kad šios institucijos, siekdamos užtikrinti valstybės saugumą, atlieka veiksmus, kuriais varžomos kitų asmenų teisės ir laisvės, todėl egzistuoja grėsmė jas pažeisti. Atsižvelgdamas į tai, įstatymų leidėjas įsteigė žvalgybos kontrolieriaus (ombudsmeno) instituciją, kuri atlieka nepriklausomą žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo priežiūrą ir atitikties žmogaus teisių ir laisvių apsaugos reikalavimams vertinimą.

Visų pirma, panagrinėkime žvalgybinių institucijų sistemą, siekiant išsiaiškinti, kokių institucijų veiksmų teisėtumą vertina žvalgybos ombudsmenas. Pagal Žvalgybos įstatymą, Lietuvos Respublikoje žvalgybą ir kontržvalgybą vykdo, t. y., nacionalinį saugumą nuo atitinkamai išorės ir vidaus pavojų bei grėsmių užtikrina, Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (AOTD).

VSD rūpinasi saugumu visuomeninėje politinėje, ekonominėje, mokslo, technologijų, informacinės veiklos srityse; užtikrina valstybės ir tarnybos paslapčių apsaugą (civilinė žvalgyba). Tuo tarpu, AOTD veikia gynybos, karinėje-politinėje, karinėje-ekonominėje, karinėje-technologinėje, karinėje-informacinėje srityse (karinė žvalgyba).

Žvalgybos kontrolierius atlieka tiek VSD, tiek ir AOTD veiklos priežiūrą. Pastebėtina, kad nors įstatyme vartojamas žvalgybos kontrolieriaus apibrėžimas, tačiau jo kompetencija apima ne tik žvalgybos, bet ir kontržvalgybos teisėtumo vertinimą.

Viena iš žvalgybos kontrolieriaus funkcijų yra pareiškėjų skundų nagrinėjimas ir tyrimų atlikimas. Nors tyrimas gali būti pradėtas ir paties žvalgybos kontrolieriaus iniciatyva ar gavus žvalgybos pareigūno pranešimą, tačiau šiame straipsnyje dėmesys bus skiriamas būtent pareiškėjų skundams.

Pagal Žvalgybos kontrolieriaus įstatymą, skundą gali pateikti fizinis ar juridinis asmuo, manantis, kad jo teises pažeidė žvalgybos institucijos (VSD, AOTD) ir (ar) jų pareigūnai dėl:

– piktnaudžiavimo jiems suteiktais įgaliojimais. Piktnaudžiavimas suvokiamas kaip pareigūno veiksmai ar neveikimas, kai jam suteikti įgaliojimai naudojami ne pagal įstatymus bei kitus teisės aktus arba savanaudiškais tikslais ar dėl kitokių asmeninių paskatų, pavyzdžiui, naudojimosi tarnybine padėtimi, keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t. t., taip pat tokie pareigūno veiksmai, kai viršijami suteikti įgaliojimai ar savavaliaujama;

– biurokratizmo viešojo administravimo srityje. Biurokratizmas apibrėžiamas kaip pareigūno veika, kai vietoj reikalų sprendimo iš esmės laikomasi nereikalingų ar išgalvotų formalumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti pareigūno kompetencijai priklausančius klausimus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas bei kitaip blogai ar netinkamai valdoma, pavyzdžiui, atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai pateikiamas klaidinantis ar netinkamas patarimas ir t. t. Biurokratizmu taip pat laikomas toks pareigūnų darbas, kai nevykdomi arba blogai vykdomi įstatymai ar kiti teisės aktai;

– kitokių žvalgybos institucijų ir (ar) žvalgybos pareigūnų veiksmų atitikties teisės aktų bei žmogaus teisių ir laisvių apsaugos reikalavimams;

– galimų asmens duomenų, tvarkomų nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, tvarkymo pažeidimų. Asmens duomenys apibrėžiami kaip bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti: vardas ir pavardė, asmens kodas, buvimo vietos duomenys, interneto identifikatorius ir kt. Tuo tarpu, asmens duomenų saugumo pažeidimas gali pasireikšti neatsargiu arba neteisėtu asmens duomenų sunaikinimu, praradimu, pakeitimu, jų atskleidimu, kai jie be leidimo persiunčiami, saugomi arba kitaip tvarkomi arba prie jų be leidimo gaunama prieiga.

Pažymėtina, jog žvalgybinė informacija neretai gaunama naudojant slaptus duomenų rinkimo būdus. Tačiau nagrinėjamu atveju problema iškyla, kai duomenys apie asmenį renkami neteisėtai, tačiau tokios informacijos pagrindu nepradedamas kriminalinės žvalgybos ar ikiteisminis tyrimas. Tokiu būdu asmuo gali ir nesužinoti apie savo teisių pažeidimą, o nežinodamas – tiesiog negalės apginti savo teisių.

Nors, pagal Žvalgybos kontrolierių įstatymą, patys žvalgybos pareigūnai gali pateikti žvalgybos kontrolieriui pranešimą dėl žvalgybos institucijos galimai neteisėtos veiklos ir (ar) jos priimtų galimai neteisėtų sprendimų dėl asmenų, kurių atžvilgiu vykdoma žvalgybinė veikla, tačiau tai savaime negarantuoja, kad pareigūnai apie teisių pažeidimus praneš žvalgybos kontrolieriui. Taigi, aptartu atveju pastebimas asmens teisių gynimo suvaržymas, kylantis iš pačios žvalgybinės veiklos prigimties.

Skundams dėl aukščiau minėtų pažeidimų pateikti nustatytas 1 metų terminas nuo skundžiamų veiksmų padarymo ar skundžiamo sprendimo priėmimo dienos, tačiau net ir praėjus šiam terminui pateikti skundai žvalgybos kontrolieriaus sprendimu gali būti priimami ir nagrinėjami. Be to, anoniminiai skundai nenagrinėjami, tačiau ir šiuo atveju numatyta žvalgybos kontrolieriaus diskrecija nuspręsti kitaip.

Aptartas reguliavimas nustatytas atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti žmogaus teisių apsaugą, išskirtiniais atvejais iškeliant šį tikslą aukščiau įstatymo nustatytų reikalavimų skundui ir jo pateikimui. Kita vertus, šias nuostatas reiktų suvokti kaip išimtis, kad asmenims, teikiantiems skundus, nebūtų sukurtas nepagrįstas lūkestis tikėtis skundo priėmimo visais atvejais, kai paduodamas anoniminis skundas ir (ar) jis paduodamas praleidus 1 metų terminą.

Žvalgybos kontrolierius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą, jeigu:

– skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso žvalgybos kontrolieriaus kompetencijai;

– skundas yra tapatus, t. y., tuo pačiu klausimu jau yra išnagrinėtas ar yra nagrinėjamas teisme, ar jį nagrinėja kitos kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos;

– dėl skundo dalyko jau yra priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą;

– nustatomi kiti trūkumai, pavyzdžiui, po kontrolieriaus prašymu pareiškėjas nepateikia duomenų ir dėl jų trūkumo neįmanoma pradėti tyrimo arba skundo tekstas yra neįskaitomas ar skundo turinys yra nesuprantamas.

Žvalgybos kontrolierius skundą turi išnagrinėti ir atsakymą pateikti per 3 mėnesius nuo jo gavimo dienos, tačiau, esant svarbioms priežastims (aplinkybių sudėtingumas, informacijos gausa ir kt.), šis terminas gali būti pratęstas. Išnagrinėjęs skundą žvalgybos kontrolierius gali pripažinti jį pagrįstu visiškai ar iš dalies, jį atmesti arba skundo nagrinėjimą nutraukti. Priimtas sprendimas pateikiamas tiek pareiškėjui, tiek ir žvalgybos institucijos, dėl kurios buvo atliekamas tyrimas, vadovui.

Jeigu nustatoma galimai padarytos nusikalstamos veikos požymių, sprendimas pateikiamas ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui. Pažymėtina, jog žvalgybos kontrolieriaus sprendimai institucijoms turi ne privalomąją, bet rekomendacinę galią. Tačiau sprendimą gavusi žvalgybos institucija jį privalo nagrinėti ir priimti sprendimą dėl priemonių, kurių bus imamasi bei apie jas pranešti nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sprendimo gavimo dienos.

Taigi, žvalgybos kontrolieriaus sprendimai įpareigoja tik tuo, kad institucijos privalo juos nagrinėti ir priimti dėl jų sprendimą, tačiau ombudsmeno sprendimu konstatuotas asmens teisių pažeidimas neįpareigoja žvalgybos institucijų, t. y., žvalgybos institucijos atsižvelgia į kontrolieriaus sprendimą, tačiau jo turinys yra rekomendacinis.

Lyginant Lietuvos ir kitų Europos šalių reguliavimą žvalgybos kontrolės srityje, išskirtina Suomija, kurioje žvalgybos ombudsmenas turi teisę duoti nurodymą sustabdyti ar net nutraukti žvalgybinės informacijos rinkimo metodo taikymą, jeigu mano, kad duomenų rinkimo metu atliekami neteisėti veiksmai. Be to, pats ombudsmenas gali priimti laikiną sprendimą sustabdyti ar nutraukti žvalgybinės informacijos rinkimo metodo taikymą, tačiau toks sprendimas nedelsiant turi būti pateikiamas atitinkamam teismui, kuris gali jį patvirtinti, panaikinti arba pakeisti.

Lietuvoje įstatymų leidėjas nors ir suteikė žvalgybos kontrolieriui įgaliojimus tikrinti ir įvertinti žvalgybinės informacijos rinkimo ir žvalgybos metodų taikymo teisėtumą, tačiau žvalgybos kontrolierius negali priimti sprendimo dėl laikino žvalgybinės informacijos rinkimo metodo taikymo sustabdymo ar nutraukimo.

Pažymėtina ir tai, kad Suomijoje žvalgybos ombudsmenas gali pareikšti papeikimą žvalgybos institucijai, jei buvo atliekami neteisėti veiksmai, tačiau mūsų šalyje žvalgybos kontrolierius minėtų teisių neturi. Taigi, Lietuvoje žvalgybos kontrolieriui suteikta atitinkamai mažiau įgaliojimų žvalgybinės informacijos rinkimo teisėtumo priežiūros srityje nei jų turi Suomijos žvalgybos ombudsmenas, tačiau manytina, jog atsižvelgiant į žvalgybos institucijų veiklos teisėtumą, žvalgybos kontrolieriaus teisių ir pareigų apimtis gali keistis.

Norėtųsi, kad žvalgybos institucijos, saugodamos Lietuvos valstybę nuo išorės ir vidaus grėsmių šiuo ypač sudėtingu laiku, nepamirštų gerbti asmenų teises, o Lietuvos gyventojai būtų ištikimi savo šaliai, tačiau, susidūrę su savo teisių pažeidimu, jas aktyviai gintų.