Termometro stulpeliams leidžiantis žemyn, po truputį imame galvoti ne tik apie artėjančias žiemos šventes, bet ir apie tai, kokia laukia žiema, atitinkamai – kiek reikės mokėti už šildymą. Šaltis ir sniegas už lango džiugina ne visus. Kai kurioms šeimoms sąskaitos už šildymą tampa sunkiu finansiniu iššūkiu.

Už šilumos energiją vartotojai įprastai atsiskaito pagal taip vadinamą vienanarę šilumos kainą, kuri priklauso nuo suvartotos šilumos energijos kiekio. Vienanarė šilumos kaina susideda iš pastoviosios ir kintamosios dalių, tačiau pastovioji kainos dalis sudaro palyginti nedidelę dalį. Dėl to, kiek lėšų per mėnesį teks išleisti už šildymą, priklauso nuo kintamosios kainos dalies, t. y. nuo realiai suvartoto šilumos kiekio. Pagal tokią šildymo apskaitos sistemą šiltuoju metų laiku mokamas simbolinis mokestis, o sąskaitos už šildymą išauga orams šąlant. Tokiu būdu pagrindinė lėšų dalis yra sumokama šaltuoju sezonu.

Vartotojui neišreiškus pageidavimo dėl šilumos energijos kainos skaičiavimo būdo, taikoma vienanarė šilumos kaina.  Tačiau Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas suteikia galimybę pasirinkti ir kitokią atsiskaitymo už šildymą sistemą – už sunaudotą šilumos energiją atsiskaityti pagal dvinarę šilumos kainą. Ši šilumos kaina taip pat sudaryta iš pastoviosios ir kintamosios dalių, tačiau pastovioji dalis yra mokama už vartotojo objekto vidutinę šilumos vartojimo galią, nepriklausomai nuo sezono ar konkrečiu mėnesiu suvartoto šilumos energijos kiekio. Būtent ši pastovioji dalis sudaro didžiąją šilumos kainos dalį, kas reiškia, kad visus metus kiekvieną mėnesį yra mokama panaši kaina už šildymą.

Taigi vartotojas, kuris šilumos energiją gauna tik iš centralizuoto tiekėjo, nenaudodamas jokių alternatyvių šildymo šaltinių, turi teisę pasirinkti už šilumos energiją atsiskaityti pagal vienanarę arba pagal dvinarę šilumos kainą. Kad ir kokią iš šių mokėjimo sistemų bepasirinktų, atsiskaitydamas tiek vienu, tiek kitu būdu, vartotojas per metus sumoka iš esmės analogišką kainą už savo objekto suvartotą šilumos energiją. Atitinkamos šilumos kainos skaičiavimo pasirinkimas lemia tik kitokį pinigų sumų už šildymą pasiskirstymą per metus.

Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama alternatyvių ir atsinaujinančių energijos šaltinių ir technologijų plėtrai. Lietuva yra tarp šalių, ratifikavusių Paryžiaus konvenciją dėl klimato kaitos mažinimo ir atitinkamai prisiėmusi įsipareigojimus siekti mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Šie valstybės įsipareigojimai kartu reiškia ir tai, kad turi būti sukurta tinkama teisinė bazė, skirta skatinti investicijas į alternatyvius ir atsinaujinančius energijos šaltinius. Deja, šioje srityje dar reikia daug ką nuveikti.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas vartotojas, įsirengęs alternatyvų šildymo šaltinį, nebeturi teisės pasirinkti šilumos kainos skaičiavimo būdo, o už šilumos perdavimo tinklu jam tiekiamą šilumos energiją privalo atsiskaityti pagal šilumos dvinarę kainą. Savaime pareiga mokėti pagal dvinarę šildymo kainos sistemą nebūtų ydinga, jei teisinis reglamentavimas nebūtų vienodas visiems vartotojams, nepriklausomai nuo to, ar jie turi alternatyvų šildymo šaltinį ar ne, ar tai yra buitinis vartotojas, ar ūkio subjektas, taip pat nediferencijuojant šilumos kainos priklausomai nuo suvartoto šilumos energijos kiekio. Nei Šilumos ūkio įstatyme, nei kituose poįstatyminiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose šilumos vartotojų ir šilumos ūkio subjektų tarpusavio santykius, nėra nuosekliai reglamentuota alternatyvaus šildymo santykis su centralizuotai pagaminta šilumos energija bei šilumos dvinarės kainos taikymas.

Pagal dabartinį teisinį reguliavimą vartotojui, įsirengusiam alternatyvų šilumos energijos šaltinį, pastoviajai dvinarės kainos daliai apskaičiuoti svarbi vartojimo galia nustatoma lygiai taip pat, kaip ir vartotojui, šilumos energiją gaunančiam tik iš centralizuotų šilumos tinklų, t. y. vidutinė šilumos vartojimo galia nustatoma pagal paskutinių 3-jų metų faktinio šilumos vartojimo duomenis. Taigi tiek vartotojas, kuris savo noru pasirinko mokėti už šilumos energiją pagal dvinarę šilumos kainą ir kurio šilumos suvartojimo kiekis nekinta, tiek įsirengęs alternatyvų šildymo šaltinį vartotojas, kurio suvartojamas šilumos energijos kiekis iš centralizuotų tinklų bus mažesnis, mokės pagal analogišką sistemą, t. y. atsižvelgiant į paskutinių 3-jų metų šilumos vartojimo galią. Tokia mokėjimo sistema reiškia, kad įsirengus alternatyvų šildymo šaltinį yra visiškai ignoruojama aplinkybė, kad realus suvartojamos šilumos energijos kiekis tampa mažesnis.

Dvinarės šilumos kainos pastovioji dalis negali būti vienodai apskaičiuojama vartotojams, kurie neturi alternatyvaus šildymo šaltinio, tačiau savo noru pasirinko tokį atsiskaitymo būdą, bei tiems, kurie, įsirengę alternatyvų šildymo šaltinį, įstatymo yra įpareigoti atsiskaityti pagal tokią kainodarą. Yra esminiai skirtumai tarp šių vartotojų grupių, todėl vienodas pastoviosios dalies ir / ar galios skaičiavimo modelio taikymas yra nelogiškas ir neteisingas. Kai vartotojas savo pasirinkimu nusprendžia atsiskaityti pagal dvinarę šilumos kainodarą, pastoviajai kainos daliai turinti reikšmės aplinkybė – pagal paskutinių 3-jų metų faktinio šilumos vartojimo duomenis nustatoma vidutinė vartojimo galia – atspindės tikrąją tokio vartotojo per metus suvartojamą šilumos energijos galią. Tačiau lygiai tokio paties kriterijaus pastoviajai kainos daliai apskaičiuoti taikymas vartotojams, įsirengusiems alternatyvų šildymo šaltinį, yra nesąžiningas, nes šio vartotojo iš centralizuoto šildymo tiekėjo gaunama šilumos energija sumažės, todėl reali faktinio vartojimo galia skirsis nuo tos, kuri imama kaip pagrindas skaičiuoti pastoviąją kainos dalį.

Taigi, susidaro situacija, jog alternatyvų šildymo šaltinį įsirengęs vartotojas, kuris yra patyręs tokio šaltinio įsirengimo išlaidas, vartojantis mažiau centralizuotos šilumos energijos, moka kainą už šildymą lyg vartotų tą patį šilumos energijos kiekį, kokį suvartodavo prieš įsirengiant alternatyvų šildymo šaltinį. Susidaro situacija, kad toks vartotojas yra apmokestinamas ir už šilumos kiekį, kurio jis jau nebesuvartoja.

Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės numato galimybę kiekvienų kalendorinių metų sausio mėn. koreguoti nustatytą vidutinę šilumos vartojimo galią, įvertinant praeitų kalendorinių metų faktinį šilumos suvartojimą. Tačiau, jei nėra faktinio šilumos suvartojimo duomenų už visą praeitų kalendorinių metų laikotarpį, vartotojų vidutinė šilumos vartojimo galia nekoreguojama. Tokia nuostata lemia, kad alternatyvų šilumos šaltinį įsirengus kalendorinių metų viduryje, nesusidaro faktiniai šilumos vartojimo duomenys po alternatyvaus šaltinio įsirengimo, dėl ko nuo sekančių metų sausio mėnesio nėra perskaičiuojama vidutinė objekto galia. Dėl to vartotojas, įsirengęs alternatyvų šildymo šaltinį, privalės mokėti nesąžiningą kainą mažiausiai metus ir daugiau.

Suprantama, kad įsirengus alternatyvų šilumos energijos šaltinį pastovioji kainos dalis turi būti skirta kompensuoti tiekėjui jo sąnaudas dėl šilumos energijos tiekimo sumažėjimo, kad šilumos tiekimo sumažėjimas netaptų nuostolingas. Tačiau norminis reglamentavimas turi apimti įvairias situacijas, o ne būti taikomas automatiškai kiekvienu atveju, kai tik įrengiamas alternatyvus šilumos šaltinis. Būtina įvertinti šilumos kiekio tiekimo praradimą, alternatyvaus šildymo šaltinio pagaminamą šilumos energijos kiekį bei kitas aplinkybes.

Tiekdamas mažiau šilumos energijos, tiekėjas patiria mažiau išlaidų, todėl pastoviąja dvinarės kainos dalimi alternatyvų šildymo šaltinį turintys vartotojai turėtų kompensuoti tik būtinąsias šilumos ruošimo ir tiekimo sąnaudas. Šios išlaidos negali būti vienodos tiekiant skirtingus šildymo kiekius. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dideliems ūkio subjektams, kuriems, nepaisant jų turimų alternatyvių šildymo įrenginių, yra patiekiami dideli šilumos energijos kiekiai, kritinė riba, nuo kurios turi būti padengiamos būtinosios ruošimo ir tiekimo išlaidos, negali būti apskaičiuojama taip pat kaip mažesnio ūkio subjekto ar juo labiau buitinio vartotojo.

Toks teisinis reglamentavimas, kai alternatyvų šildymo šaltinį įsirengęs vartotojas yra priverstas mokėti dvigubą kainą už jo suvartojamą šilumos energiją (tai yra mokėti ir už tai, ko jis nevartoja) sukuria ne tik atitinkamą vartotojų grupę diskriminuojančią sistemą, bet ir visiškai neskatina rinktis alternatyvių šildymo šaltinių. Tokia situacija valstybėje, ratifikavusioje Paryžiaus konvenciją dėl klimato kaitos mažinimo ir prisiėmusią įsipareigojimus laikytis žaliojo kurso, yra netoleruotina. Todėl būtina kuo skubiau peržiūrėti teisinį reglamentavimą, kad taikytina atsiskaitymo už šildymą sistema būtų proporcinga vartotojo sunaudotoms ir jai pagaminti reikalingoms šildymo energijos sąnaudoms.