Socialiniai tinklai atvėrė kelią ypač greitai informacijos sklaidai ir sąlygojo spartų vartotojų pasiekiamumą elektroninėje erdvėje. Kiekvienas socialinio tinklo vartotojas turi laisvę reikšti įsitikinimus bei skleisti informaciją. Saviraiškos laisvė apima ir kritiką, kuri tam tikrais atvejais gali pasireikšti radikalesniais pasisakymais. Nors nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai bei etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų bei duomenų.

Svarbu žinoti, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti teisė: pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – neapykantos kalba (angl. hate speech).

Socialiniuose tinkluose išreikšta neapykantos kalba, kuri yra nukreipta į nuo neapykantos kalbos įstatymu saugomas grupes ir šioms grupėms priklausančius asmenis, taip pat įskaitant ir pritarimą genocidui, kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, dezinformacija apie šiuos įvykius – yra pavojinga dėl socialiniuose tinkluose patalpinto turinio sklaidos spartumo ir jo išliekamumo elektroninėje erdvėje.

Baudžiamoji atsakomybė negali kilti, jei neapykantos kalba nėra išreikšta viešai. Nesantaiką kurstanti nuomonė laikoma išreikšta viešai, kai ją pasiekia tam tikras neapibrėžtas ratas skaitytojų ar klausytojų. Akivaizdu, kad kai neapykantos kalba yra išreiškiama paliekant komentarą po kito socialinio tinklo vartotojo sukurtu įrašu naujienų sraute ar kai ji išdėstoma paties socialinio tinklo vartotojo įraše, kurio įrašo matomumo nustatymai nėra pakeisti, ji atitinka viešumo požymį.

O kaip yra tada, kai neapykantos kalba pasiekia ne tam tikrą neapibrėžtą ratą skaitytojų ar klausytojų, o apibrėžtą auditoriją? Pavyzdžiui, neapykantos kalbos skleidėjas savo asmeninėje paskyroje publikuoja įrašą, kurio matomumo nustatymai yra pakeisti ir įrašą pasiekia tik skleidėjo pasirinktas ratas vartotojų arba neapykantos kalba yra reiškiama socialinio tinklo privačioje (uždaroje) grupėje.

Atsakant į šį klausimą remkimės užsienio šalių praktika. Užsienio teismų praktikoje yra apibrėžtos tokios neapykantos kalbos viešumo pobūdžio ribos:

– svarbi aplinkybė yra asmenų, galinčių žinoti pasisakymo turinį, skaičius o ne ta aplinkybė, kur šis pasisakymo turinys buvo paskelbtas;

– tai, kad uždaroje (privačioje) socialinio tinklo grupėje komentarus ar įrašus gali skaityti tik administratoriaus į jo administruojamą grupę pridėti nariai, nėra reikšminga aplinkybė nustatant viešą pasisakymų pobūdį ir pasisakymai laikomi išreikšti viešai, jei su neapykantos kalbos turiniu gali susipažinti daugiau kaip 20-30 asmenų.

Visa tai reiškia, jog vertinant ar nesantaiką kurstanti nuomonė buvo išreikšta viešai, kai neapykantos kalba yra patalpinta privačioje socialinio tinklo grupėje, turėtų būti vertinama ne tai, kur ši neapykantos kalba buvo išreikšta, o kokį ratą vartotojų šis pasisakymas galėjo pasiekti.

Socialinių tinklų vartotojų, susipažinusių su neapykantos kalba, skaičius gali būti neapibrėžtas, tačiau jos pasiekiamumas gali būti nustatytas apibrėžtam ratui skaitytojų ar klausytojų, ribojant įrašo matomumo naujienų sraute nustatymus ar išreiškiant neapykantos kalbą uždaroje (privačioje) socialinio tinklo grupėje.

Tai, kad Lietuvos teisinėje sistemoje viešumo požymio samprata neapykantos kalbos kontekste aiškinama kaip skirta tam tikram neapibrėžtam ratui skaitytojų ar klausytojų, galėtų sąlygoti neefektyvų nukentėjusiojo nuo neapykantos kalbos asmens ar žmonių grupės teisių gynimą, tais atvejais, kai nesantaiką kurstančios nuomonės autorius tokią nuomonę skleidžia apibrėžtam ratui skaitytojų ar klausytojų. Toks viešumo požymio aiškinimas socialinio tinklo kontekste reikštų formalų įstatymo taikymą, verčiant abejoti tokio aiškinimo teisingumu nukentėjusiojo asmens teisių apsaugos įgyvendinimo kontekste.