Pagrindiniam Lietuvos Respublikos dokumentui, turinčiam aukščiausią teisinę galią – Lietuvos Respublikos Konstitucijai – sukako 30 metų. Šis aktas reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius ir gina prigimtines žmogaus teises ir laisves. Konstitucijos pagrindu yra kuriama visa teisės sistema.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas (KT), turėdamas įgaliojimus spręsti Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, paskutinėje nagrinėtoje byloje konstatavo, kad Vidaus tarnybos statuto (Statutas) nuostatos, ribojančios asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, teisę nurodytą laikotarpį būti vidaus tarnybos pareigūnu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Vidaus tarnybos statute įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo asmuo pretenduojantis į vidaus tarnybą ar einantis pareigas joje nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jei be kitų Statute įtvirtintų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, įstatymų nustatyta tvarka buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą) ir nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai, atitiktimi Konstitucijai suabejojo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris ir kreipėsi į Konstitucinį teismą.

Nagrinėdamas šią bylą Konstitucinis Teismas akcentavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu, kai asmuo, pretenduojantis į vidaus tarnybą ar einantis pareigas joje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (išskyrus nurodytą atvejį), nėra laikomas turinčiu nepriekaištingą reputaciją nustatytą laiką, įstatymų leidėjas siekė konstituciškai pagrįsto tikslo – užtikrinti asmenų, siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje, patikimumą, institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, o taip pat ir piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema bei užtikrinti, kad pareigų statutinėje valstybės tarnyboje nustatytą laiką negalėtų užimti asmenys, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti dėl gana pavojingo nusikaltimo, įskaitant nusikaltimo Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai, padarymo, nes dėl tokių asmenų patikimumo gali kilti abejonių.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nors Statute įtvirtintu teisiniu reguliavimu asmuo nebuvo laikomas nepriekaištingos reputacijos ribotą laiką, tačiau tai reiškė, kad statutiniu valstybės tarnautoju ribotą laiką negalėjo būti asmuo, atleistas už bet kokios nusikalstamos veikos padarymą, nediferencijuojant padarytų veikų pagal pavojingumą ar pobūdį.

Priimtame Konstitucinio Teismo nutarime papildomai pažymėta, jog ši nepriekaištingą reputaciją panaikinanti viena iš sąlygų buvo taikoma visiems statutiniams valstybės tarnautojams, neatsižvelgiant į individualias aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendžiant dėl asmens patikimumo ir tinkamumo statutinio valstybės tarnautojo pareigoms užimti, pavyzdžiui, užimamų pareigų svarbą, pobūdį, vykdomų funkcijų ypatumus ir kitas.

Nagrinėtoje byloje papildomai pažymima, kad statutinį valstybės tarnautoją (ar asmenį pretenduojantį į vidaus tarnybą) atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės (išskyrus nurodytą atvejį), toks asmuo pagal Statuto nuostatas nebuvo laikomas nepriekaištingos reputacijos, neatsižvelgiant į nusikalstamą veiką padariusio asmens savybes ir valią prisidėti prie nusikalstamos veikos atskleidimo ar kitas aplinkybes, nulėmusias konkretaus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindo taikymą.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai siekiamam anksčiau nurodytam konstituciškai pagrįstam tikslui buvo suvaržytos statutinių valstybės tarnautojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės už mažiau pavojingų nusikalstamų veikų padarymą, teisė stoti į valstybės tarnybą, taigi ir teisė laisvai pasirinkti darbą. Kartu įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo paisyta iš konstitucinio proporcingumo principo, kylančio reikalavimo nenustatyti didesnių konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimų, negu būtina einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumui užtikrinti.

Atkreiptinas dėmesys, jog nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreipimosi iki bylos nagrinėjimo Konstituciniame Teisme dienos Statuto nuostatos teisinis reguliavimas buvo pakeistas.

Teisinis reguliavimas pakito taip, kad, pagal jį, statutinis valstybės tarnautojas ar asmuo pretenduojantis į vidaus tarnybą nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu:

1) asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą, nepaskiriant baudžiamojo poveikio priemonės (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą), jeigu nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai;

2) asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos padarymą ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, ir nuo baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo dienos nepraėjo 3 metai.

Remiantis suformuota konstitucine doktrina, Konstitucinis teismas, nustatęs, kad teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas reguliavimas, įtvirtintos pareiškėjo neginčijamos tuos pačius santykius reguliuojančios nuostatos prieštarauja Konstitucijai, privalo tai konstatuoti. Dėl šios priežasties, Konstitucinis teismas priimtame nutarime pasisakė ir dėl pakitusio teisinio reguliavimo.

Konstitucinis Teismas nurodė, kad, pagal pakitusį teisinį reguliavimą, statutinis valstybės tarnautojas (ar į šias pareigas pretenduojanti asmuo) išlaiko nepriekaištingą reputaciją tik tuo atveju, jei buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už neatsargios nusikalstamos veikos padarymą ir jam nebuvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė. Tuo tarpu, kai toks asmuo yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą) ar už bet kokios kaltės formos (tyčinės ar neatsargios) nusikalstamos veikos padarymą, kai baudžiamojo poveikio priemonė jam buvo paskirta, jis praranda nepriekaištingos reputacijos statusą.

Be to, Konstitucinis Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, gali būti skiriamos įvairios baudžiamojo poveikio priemonės, kurių įvykdymo laikas gali būti gana skirtingas, todėl pagal pakeistą teisinį reguliavimą, asmenį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, jam paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę ar jų kompleksą, galėtų susiklostyti tokios situacijos, kai pagal Statuto nuostatas toks asmuo būtų laikomas neturinčiu nepriekaištingos reputacijos gerokai ilgiau, nei asmuo, padaręs tyčinę nusikalstamą veiką ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai baudžiamojo poveikio priemonė nepaskirta.

Dėl to Konstitucinis Teismas, remdamasis iš esmės tais pačiais motyvais, pakeistą teisinį reguliavimą pripažino taip pat prieštaraujančiu Konstitucijai.

Į ką svarbu atkreipti dėmesį, susipažinus su Konstitucinio Teismo priimto nutarimo santrauka?

1.Nuostata, kuri pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, reguliuoja tik statutinio valstybės tarnautojo, o ne valstybės tarnautojo nepriekaištingos reputacijos reikalavimus apskritai. Statutinis valstybės tarnautojas yra valstybės tarnautojas, tačiau ne kiekvienas valstybės tarnautojas yra statutinis valstybės tarnautojas. Pavyzdžiui, statutiniais valstybės tarnautojais yra laikomi policijos pareigūnai, muitininkai, ugniagesiai gelbėtojai ir kiti Vidaus tarnybos statute nurodyti subjektai.

2.Teisė laisvai pasirinkti darbą ir teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą nėra absoliučios teisės. Šios teisės gali būti ribojamos įstatymo leidėjo. Valstybės tarnybai yra keliami ypatingi uždaviniai, dėl to įstatymų leidėjas turi pareigą užtikrinti asmenų, einančių bei siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje, patikimumą.

Atsižvelgiant į valstybės tarnybos rūšį, valstybės tarnautojams (ar pretenduojantiems į šias pareigas) suteiktų įgaliojimų apimtį, vykdomas jiems nustatytas funkcijas ir jų ypatumus, be kita ko, ir į kitas aplinkybes, turinčias reikšmės siekiant užtikrinti šių subjektų patikimumą, valstybės tarnybos santykiai gali būti reguliuojami diferencijuotai. Dėl to, be bendrųjų reikalavimų, keliamų valstybės tarnautojams, gali būti nustatomi individualūs reikalavimai, būdingi jau konkrečiai valstybės tarnybos rūšiai.

Prie individualių reikalavimų, keliamų valstybės tarnybos rūšiai, priskiriama ir nepriekaištinga reputacija, kurios reikalavimų apimtis ir turinys skiriasi, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes. Taigi, Statute įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, statutiniams valstybės tarnautojams iš esmės buvo keliami per aukšti nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, kiek tai susiję su atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutu.

3. Taikydami atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, teismai vertina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybės pavojingumą, o kartu ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšies sąlygas, pagrindus ir iš to kylančius teisinius padarinius. Teismas, nustatęs kaltininko asmenybės pavojingumo sumažėjimą ir kitas reikšmingas aplinkybes bei sąlygas, atsisako nusikalstamą veiką padariusį asmenį bausti ir pasmerkti valstybės vardu, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės institutu yra siekiama pataisyti nusikalstamą veiką padariusi asmenį, skatinant jo teisėtą elgesį ateityje – įgyvendinama specialiosios prevencijos funkcija. Kitaip tariant, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas realizuoja humanizmo, atsakomybės individualizavimo principus.

Tuo tarpu galiojęs nepriekaištingos reputacijos reikalavimas nesudarė prielaidų įvertinti individualios kiekvieno statutinio valstybės pareigūno, apie kurį gauta informacijos, kad jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, situacijos.

4.Nagrinėjamu atveju susiduria du teisiniai gėriai: viešasis interesas užtikrinti valstybės tarnautojų patikimumą ir teisės laisvai pasirinkti darbą bei lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą. Vis dėlto, teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus – turi būti pasiekta interesų pusiausvyra.

Konstitucinio teismo doktrinoje yra konstatuota, jog pagal proporcingumo principą teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Tai reiškia, kad proporcingumo principas įpareigoja nenustatyti didesnių konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimų, negu būtina einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumui užtikrinti.

Nekyla abejonių, jog viešasis interesas užtikrinti valstybės tarnautojų patikimumą yra itin svarbus, nes piliečių pasitikėjimas valstybės tarnybos sistema priklauso nuo to kiek šio intereso užtikrinimas bus įgyvendintas. Vis dėlto, buvęs įtvirtintas teisinis reguliavimas, kai asmuo laikomas neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kontekste aklai vadovaujantis įstatymo raide, nevertinant individualios situacijos, neatitiko interesų pusiausvyros ir pažeidė proporcingumo principą.

Taigi, Konstitucinio Teismo nutarimu įstatymų leidėjui nustatyta pareiga pakeisti ir įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo siekiant konstituciškai pagrįsto tikslo – statutinių valstybės tarnautojų patikimumo, būtų išlaikyta interesų pusiausvyra, neproporcingai nevaržomos statutinių valstybės tarnautojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės už mažiau pavojingų nusikalstamų veikų padarymą, teisės laisvai pasirinkti darbą ir teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą, sudarant sąlygas įvertinti tokio subjekto individualią situaciją ir tik įvertinus šias aplinkybes spręsti apie (ne)atitiktį nepriekaištingos reputacijos reikalavimui.

Nors formaliai galiojančioje Statuto suvestinėje redakcijoje nuostata, prieštaraujanti Konstitucijai, dar yra, tačiau jos taikymas yra negalimas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos.