Nors chaotiškoji pandemijos pradžia ir karantinas jau praeityje, nemaža dalis verslo subjektų dar nėra išsprendę tarpusavio nesitarimų, o kai kurie ginčai jau persikėlė į teismo salę. Vienas iš COVID-19 kontekste garsiai nuskambėjusių teisinių institutų – force majeure (nenugalima jėga).

Praėjusią savaitę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išnagrinėjo bylą (civilinė byla Nr. e3K-3-233-1075/2020), kurioje buvo keliami force majeure instituto taikymo ir aiškinimo klausimai.

LAT, pakartodamas ankstesnę savo praktiką, pažymėjo, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja šie požymiai: (i) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; (ii) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; (iii) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; (iv) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos.

Karantino laikotarpiu daugelis verslininkų skubėjo kreiptis į Prekybos ir pramonės rūmus dėl pažymų, nustatančių nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių egzistavimą, išdavimo. Visgi, LAT pakartojo savo ankstesnę praktiką ir nurodė, kad tokia pažyma išskirtinės įrodomosios galios neturi ir turi būti vertinama kaip vienas iš įrodymų, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Pastebėtina, kad verslininkai sutartyse dažnai numato griežtus terminus, per kuriuos nukentėjusi nuo nenugalimos jėgos šalis privalo pranešti antrajai šaliai apie susiklosčiusią situaciją. LAT pasisakė dėl tokio savalaikiškumo reikšmės galimybei remtis force majeure. LAT nurodė, kad nepranešimas laiku kitai šaliai apie nenugalimos jėgos aplinkybę ir jos įtaką sutarties įvykdymui nereiškia, jog nenugalimos jėgos reiškinį patyrusi šalis negali būti atleista nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą dėl nenugalimos jėgos. Laiku negavusi pranešimo šalis turi teisę reikalauti tik dėl šio pranešimo negavimo (ar negavimo laiku) patirtų nuostolių atlyginimo.