2019 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo pataisoms, leidžiančioms prašymus dėl įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams teikti ne tik valstybės institucijoms (Seimui, Seimo narių grupei, Prezidentui ir pan.), kaip buvo iki tol, bet ir kiekvienam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kurio teisės galėjo būti pažeistos konkrečioje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje, iš karto pasipylė individualių konstitucinių skundų lavina.

Pagrindinis šio instituto tikslas – įgyvendinti asmens konstitucinę teisę į teisminę gynybą ir Konstituciniame Teisme. Teisminės gynybos garantija yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

Nors individualaus konstitucinio skundo institutą jau anksčiau turėjo dauguma Europos Sąjungos valstybių, tarp jų ir kaimyninės valstybės Latvija, Estija, Lenkija, tačiau Lietuvoje tai yra visiškai naujas asmens teisių gynybos institutas. Dėl šios priežasties pareiškėjai dažnai nesugeba įgyvendinti reikalavimų, keliamų tokio skundo priimtinumui.

Konstitucinio Teismo praktika rodo, kad priimami nagrinėti toli gražu ne visi individualūs skundai, o tik tokie, kurie atitinka įstatymo keliamus formalius reikalavimus ir kuriuose pareiškėjas aiškiai pagrindžia, jog konkrečioje byloje buvo pritaikytas teisės aktas, galimai prieštaraujantis Konstitucijai ar įstatymui, ir taip pažeistos pareiškėjo teisės.

Kalbant apie reikalavimus individualaus konstitucinio skundo turiniui, praktikoje gan dažnai pasitaiko atvejų, kai pareiškėjai į Konstitucinį Teismą kreipiasi dėl jų atžvilgiu priimtų bendrosios kompetencijos ar administracinių teismų sprendimų, ginčydami ne kokią nors konkrečią teisės akto nuostatą, kurios taikymu grindžiamas pareiškėjui nepalankus teismo sprendimas. Ginčijamas iš esmės pats teismo sprendimas arba ilgus metus nusistovėję, iš kitų valstybių praktikos ir teisės aktų perimti bendrieji civilinio proceso, baudžiamojo proceso arba administracinio proceso principai ir taisyklės, kuriomis vadovaujasi kiekvienas teismas kiekvienoje byloje, nepriklausomai nuo bylos kategorijos, pobūdžio ar turinio.

Pavyzdžiui, pareiškėjai dažnai kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydami pripažinti prieštaraujančiomis Konstitucijai Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 1 dalyje, Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas universalias įrodymų vertinimo taisykles, nustatančias, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, nešališku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tokius per daug abstrakčius ir pamatines proceso teisės normas, o ne konkrečius byloje taikytinus materialiosios teisės aktus, ginčijančius pareiškėjų skundus, Konstitucinis Teismas paprasčiausiai atsisako priimti kaip nemotyvuotus ir neatitinkančius individualiajam konstituciniam skundui keliamų Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo reikalavimų.

Formalių reikalavimų individualiame konstituciniame skunde išpildymas yra tiek pat svarbus, kiek pats skundo turinio atskleidimas ir išsamių argumentų dėl konkretaus teisės akto (ar jo nuostatos) prieštaravimo Konstitucijai ar įstatymui suformulavimas.

Šiuo atžvilgiu svarbu atkreipti dėmesį, jog Konstituciniame Teisme priimtini nagrinėti individualūs skundai ne dėl bet kokių teisės aktų konstitucingumo, o tik dėl įstatymų ar kitų Seimo priimtų aktų, Prezidento bei Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai arba įstatymams. Tai reiškia, pavyzdžiui, jog automatiškai nepriimtini nagrinėti skundai dėl ministerijų ir Vyriausybės įstaigų teisės aktų, vietos savivaldos institucijų sprendimų ir kitų teisės aktų, konkrečiai nepatenkančių į įstatymo apibrėžimą.

Kitas svarbus aspektas – pareiškėjas turi būti galutinai išnaudojęs visas įstatymo numatytas teisinės gynybos priemones (t.y., visas toje bylų kategorijoje įmanomas teismų instancijas) ir teismo sprendimas dėl pareiškėjo turi būti įsiteisėjęs, galutinis ir neskundžiamas. Į Konstitucinį Teismą galima kreiptis ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šio termino praleidimas yra pakankamas pagrindas Konstituciniam Teismui atsisakyti priimti skundą. Individualus konstitucinis skundas išsiskiria ir tuo, jog žyminiu mokesčiu neapmokestinamas.

Ne mažiau svarbu tinkamai įgyvendinti ir kitus formalius skundo reikalavimus – skunde turi būti aiškiai ir konkrečiai nurodyta ginčijamo teisės akto nuostata, teisės akto, kuriuo patvirtinta ši nuostatos redakcija, data, numeris ir paskelbimo šaltinis, ginčijamą teisės aktą priėmusi valstybės institucija, galimai pažeistos asmens konstitucinės teisės ir laisvės.  Prie skundo turi būti pridėti ir skunde įvardinti pareiškėjo atžvilgiu išnagrinėtoje byloje priimti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai. Skunde turi būti įvardintos ir konkrečios Konstitucijos bei Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatos, suteikiančios teisę kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą.

Paskutinis ir bene sudėtingiausias individualaus konstitucinio skundo aspektas, apjungiantis tiek skundo turinį, tiek formalių reikalavimų išpildymą: skunde turi būti aiškiai suformuluotas pareiškėjo prašymas, konkrečiai nurodant, kokios ginčijamo teisės akto (jo dalies) normos kokioms Konstitucijos nuostatoms ir (ar) kokiems konstituciniams principams prieštarauja ir kokioje apimtyje.

Nuo individualaus konstitucinio skundo instituto atsiradimo Konstitucinį Teismą pasiekė daugiau nei 250 asmenų skundų. Taigi per šį laiką Konstitucinis Teismas yra suformavęs gan daug praktikos, susijusios su individualių konstitucinių skundų (ne)priimtinumo kriterijais. Tačiau priimtų ir Konstituciniame Teisme išnagrinėtų individualių konstitucinių skundų praktika dar tik formuojasi – per pirmuosius metus Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėti viso labo 7 individualius skundus (kas sudaro apie 3 proc. visų pateiktų individualių skundų), iš kurių 2 buvo išnagrinėti, ir tik 1 skundas patenkintas. Vienas iš nedaugelio Konstituciniame Teisme šiuo metu nagrinėjamų individualių skundų yra parengtas Marger advokato Egidijaus Matonio.

Jeigu išnagrinėjęs individualų konstitucinį skundą Konstitucinis Teismas nusprendžia, jog skundžiamas teisės aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, tuomet kyla specifinės teisinės pasekmės. Asmuo įgyja teisę kreiptis dėl savo pažeistos teisės gynimo toje teismo byloje, kurioje, vadovaujantis Konstitucijai ar įstatymui prieštaraujančiu įstatymu ar kitu Seimo aktu (ar jo dalimi), Prezidento arba Vyriausybės aktu (ar jo dalimi), buvo priimtas sprendimas, pažeidžiantis asmens konstitucines teises ir laisves. Praktikoje tai reiškia, kad asmuo įgyja teisę kreiptis į jo bylą išnagrinėjusį atitinkamą teismą dėl bylos proceso atnaujinimo ir prašyti, kad Konstitucijai ar įstatymui pripažintu prieštaraujančiu įstatymu ar poįstatyminiu teisės aktu pagrįstas asmeniui nepalankus teismo sprendimas (nuosprendis, nutarimas) būtų pakeistas ar panaikintas.

Pažymėtina, jog ne visose valstybėse įtvirtintas toks Konstitucinio Teismo sprendimų retroaktyvaus (ex tunc) veikimo modelis. Lietuvoje veikiantis modelis užtikrina, jog sėkmingo individualaus konstitucinio skundo atveju galėtų būti taikomas retroaktyvus veikimas. Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto ar jo dalies pasekmės jo atžvilgiu galėtų būti pašalintos, kas reiškia, jog yra pilnai užtikrinamas teisinis mechanizmas, kuris taikomas siekiant įgyvendinti pagrindinį individualaus konstitucinio skundo tikslą – suteikti  asmenims konstitucinę teisę į teisminę gynybą Konstituciniame Teisme. Tai leidžia daryti išvadą, kad individualus konstitucinis skundas Lietuvoje gali būti efektyvia teisinės gynybos priemone.